Pasidalink per Facebook!

Lietuva garsėja kaip miškų kraštas. Aplankę Lietuvą turistai stebisi tokia gausa išsaugotų želdinių miestuose, tokia gausa parkų, skverų, vejų. Žaliu miestu iki šiol buvo ir Širvintos. Galėjom džiaugtis savo liepų alėjomis, žaliosiomis vejomis. Tokia žalia oazė puošė ir centrinę miesto aikštę. Bet pabrėžiu – iki šiol. Dabartinė valdžia užsimojo save įamžinti pakėlusi kirvį.

Teko dalyvauti projektinio pasiūlymo „ Dėl Širvintų miesto aikštės rekonstrukcijos“ pristatyme. Jau iki jo kurį laiką mieste sklandė informacija, kad siūlomame projekte miesto aikštėje neliks ne tik kad žaliosios vejos prieš savivaldybę, bet ir antrą šimtmetį skaičiuojančio ažuolo bei kitų medžių, kad siūlomame projekte miesto aikštė turėtų „pasipuošti“ trinkelių jūra. Tokios informacijos paveikta mieste susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri ėmė rinkti miestiečių, pasisakančių už želdynų išsaugojimą, parašus. Pristatymo metu išties buvo pateikta aikštės vizualizacija.  Keista, kad projektą pristatė merė, o ne patys architektai. Visa aikštė „pakišta po betonu“, o iš trinkelių išdėliotas QR kodas. Pirma mintis, išvydus šio projekto vizualizaciją, kad tai radioaktyvių atliekų kapinynas. Kilo šurmulys, nes kai kam iš susirinkusių, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, net nebuvo aišku, kas tas kodas ir kam jis reikalingas.

„QR kodas – tai toks keistas kvadratinis paveiksliukas, į kurį nukreipus savo mobilųjį įrenginį, turintį specialią programą, ir „nuskaičius“ šis atlieka tam tikrą komandą – nueina į internetinį puslapį, įsiveda kontaktinę informaciją ir t.t. Žodžiu, tai – paveikslėlis, kuriame gali būti užkoduota daugybė įvairių informacijos rūšių“. Tačiau, ar mąstoma apie tai, kad ne visi miestiečiai yra marketingistai, entuziastingai sekantys technologijų naujoves ir jomis besinaudojantys. Daugelis neturi QR kodų nuskaitymo programėlės savo telefonuose. Kai kurie net nežino, ką su juo daryti. O ir kokią funkciją tas pavaizduotas kodas atliks, jei jis bus matomas tik iš paukščio skrydžio.

Nors pristatymo metu merė akcentavo, kad žiūrėjo, tikrino ir yra tikra, kad panaudodami QR kodą aikštei pasaulyje būsim pirmi, tačiau jau pristatymo metu buvo demaskuota, kad tokiais kodais jau yra „pasipuošusios“ aikštės Vokietijoje, Rusijoje ir kt. Tad tikrai nemanau, kad kodas, pasak administracijos direktorės, būtų ta vieta, kuri pritrauktų į mūsų miestą daugiau turistų, ketinančių išvystį šį „aštuntąjį pasaulio stebuklą“.

Dabartinės miesto aikštės medžiai atlieka ir estetinę funkciją. Viename aikštės krašte jie užstoja jau nebe pirmą dešimtmetį skaičiuojantį ir tikrai ne reprezentatyviai atrodantį buvusio gastronomo pastatą. Vietoj tų medžių siūloma automobilių stovėjimo aikštelė. To namo gyventojai jau ir taip nuskriausti. Kiemo pusėje jokios žalios vejos, nes ten aikštelė, kurioje visą dieną zuja produktus vežantys krovininiai automobiliai. O dabar dar siūloma ir kitoje namo pusėje juos nuodyti automobilių teršalais ir betono dulkėmis.  O nuskambėjusi pastaba, kad gyventojų ramybę trukdo medžiuose besibūriuojančios varnos, tikrai kelia nuostabą. Negi vienintelis būdas kovoti su varnomis, tai iškirsti medžius?

O miesto tvirtybės simboliu tapęs ąžuolas? Kiek jaunavedžių porų pro jį praėjo žengdami link Civilinės metrikacijos skyriaus. Tai gal jis galėtų architektams sukelti kokių minčių kaip tai įprasminti? Gal šis tvirtybės ir ilgaamžiškumo simbolis galėtų tapti kad ir neoficialia viena iš santuokos įamžinimo ceremonijos dalimi? Gal ten galėtų atsirasti ir koks mažosios architektūros, meninis ar skulptūrinis akcentas, simbolizuojantis, manau, vieną iš pagrindinių vertybių- šeimą. Prie jo galėtų įsiamžinti jaunieji.

Tas ąžuolas atlaikė karus, tarybinę santvarką, kurios metu viskas buvo cementuojama ir betonuojama. Ar modernumo sąvoka, kurią taip aktyviai akcentavo merė, pristatydama šį projektą, tai noras sugrįžti į tarybinius laikus. Bet net ir tarybiniais laikais, kai buvęs vykdomojo komiteto pirmininkas tiesdamas taką iki savivaldybės norėjo šį ąžuolą nupjauti, žmonės atstovėjo jį. Jie patys ėjo ir atlaisvino jį nuo ketinamų ant jo užversti statybinių atliekų.

Visoje Europoje ir už Atlanto trinkelių plotai naikinami ir atsodinėjami medźiai. O čia atvirkščiai, žaluma naikinama. Pasižiūrėkim Estijos pavyzdį. Ten net statant stadioną buvo išsaugotas ąžuolas. Jis dabar kaip 23 aikštės žaidėjas. Ir ką? Netrukdo. Net yra kaip išskirtinumo, kurio taip trokšta mūsų rajono valdžia, pavyzdys. O ir Lietuva turi tokių pavyzdžių. Tikriausiai esat ne kartą važiavę Vilnius- Kaunas autostrada. Ir visuomet ten Jus pasitinka Rykantų ąžuolas, išsaugotas ir puikiai radęs vietą skiriamojoje juostoje. Netrukdo.

Susitikimo metu Romualdas Sližauskas pristatė nuotraukas įvairių sprendimų, kaip medžiai gali būti įkomponuojami į viešąsias erdves, į aikštes. Tad pavyzdžių, kaip galima puikiai suderinti medžių ar želdinių draugystę su modernėjančia urbanistika tikrai apstu. Tik, galbūt, miške stovintis ąžuolas yra kažkam mediena, kažkam kietmetris. O čia jį reikia vertinti ir kraštovaizdžio, ir estetiniu, ir istoriniu požiūriu.

 „Širvintų krašte“ po susitikimo su gyventojais buvo išspausdintas straipsnis, kuriame merė teigia suprantanti, kad „…Širvintose žmonės neįpratę dalyvauti tokiose svarstymuose….“, kad „….visi projektai buvo vykdomi Savivaldybėje ir gyventojų nuomonės niekas nesiteiravo“, kad dabartinės valdžios „..tikslas- kad Savivaldybė būtų atvira pasiūlymams, todėl visos nuomonės yra svarbios“.  Bet juk būtent toks priekaištas valdžiai ir buvo išsakytas šio susitikimo metu, kad jokie planai nederinami su visuomene, kad viskas vyksta buldozerio principu, kad reikia pirmiausia išklausyti visuomenės nuomonės, kam ji teikia prioritetą ir pirmumą, kur pirmiausia reikia raitotis rankoves ir kibti į darbus. Juk tiek daug rajone ir mieste „skaudulių“, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį čia ir dabar. Jau kiek kalbama apie paplentės medžių būklę, apie pavojų keliančius ir po kiekvienos audros šakas ant kelio barstančius Paširvinčio medžius, apie vos praeinamą sueižėjusį ir sutrupėjusį pėsčiųjų ir dviratininkų taką, apie prie tvenkinio esančio tako ir jo apšvietimo rekonstrukciją ir dar daug kitų vietų. Įdomu, kaip ir AR bus atsižvelgiama į šiame susitikime išreikštas nuomones, į miestiečių pastabas viešose erdvėse ir spaudoje.  Juk jau po susitikimo viename iš socialinių tinklų gyventojai rado merės informaciją „Taip atrodys centrinė miesto aikštė“. Tai sprendimas jau priimtas? Tai tos diskusijos tik teatras? Jei jau taip siekiama viešumo ir skaidrumo , tai kaip galėjo taip atsitikti, kad miestiečiai buvo sukviesti jau į parengto projektinio pasiūlymo pristatymą, kad prieš pristatymą niekur nebuvo galima surasti jokios informacijos apie šį projektą. Juk būtų buvę puiku, jei jau eidami į susitikimą, žmonės būtų susipažinę su šia informacija. Tada ir diskusija būtų buvusi produktyvesnė ir pasiūlymai konkretesni. Nors pristatymo metu merė ir bandė nukreipti visuomenės dėmesį nuo teikiamų pasiūlymų link kategoriško „ reikia mums aikštės ar ne“, tačiau noriu akcentuoti, kad niekas neprieštarauja dėl to, kad aikštės rekonstrukcija reikalinga. Ypač, jei yra galimybė pasinaudoti ES lėšomis. Tačiau kokia aikštė visuomenei reikalinga, turi nuspręsti patys miestiečiai. Kaip puikiai šį reikalą išsprendė ukmergiškiai. Jie jau sausio mėnesį supažindino gyventojus su Ukmergės rajono vystymosi perspektyvomis, kvietė visuomenę teikti idėjas, nuomones, kaip įgyvendinti viešųjų erdvių tvarkymo projektus. Ir jau rugsėjo mėnesį susirinkusiai visuomenei pristatė paruoštus projektus. Taigi, prieš teikiant užduotis ir reikalavimus architektams, reikėjo išsiaiškinti miestiečių norus, vizijas, argumentus ir pageidavimus. Ir jei jau taip rūpi gyventojų nuomonė, tai kodėl jai pareikšti skirta tik viena savaitė?

Tarybos nariui Vidmantui Mateikai, išreiškus nuomonę, kad turėjo būti pasiūlytas ne vienas projektas, o keli projektai, merė replikavo, kad taupant pinigus negalima sau tiek leisti. Kiek vėliau jai išsprūdo žodžiai, kad neva už visus pakeitimus tektų ir vėl mokėti. Tad ar tikrai taupant mokesčių mokėtojų pinigus nevertėjo pasidomėti miestiečių pageidavimais ir tik tada kreiptis į architektus. Ir už pataisymus mokėti nereikėtų. Nors gal ir pataisymų nė nebus, nes kaip susitikime sakė administracijos direktorė „mes negalime samdyti, prašyti dar kažko, kad dar paprojektuotų alternatyvių sprendinių ir už tai mokėti pinigus“.

Nomedai Drazdienei pasiūlius žaliają erdvę palikti arčiau gyvenamojo namo ir taip gyventojams atitolinti „betonines džiungles“ merė išreiškė nerimą, kad jaunimas, mėgstantis vakarais leisti laiką ant suoliukų, gali triukšmauti ir trukdyti namo gyventojų ramybę. Ir čia pat, po kelių akimirkų jau džiaugėsi, kaip puikiai išnaudojo erdvę įrengdama „Vaikystės stotelės“ skverelį. O tai kaip ten su tuo jaunimu? Ten jis vakarais gyventojams netrukdo? O ir norui, kad siūlomoje miesto aikštėje jaunimas galėtų ir riedučiais, ir riedlentėmis važinėtis ar pritars gyventojai, jei vakarais jie rinksis ten tai daryti?

Dar daug pasiūlymų nuskambėjo tą vakarą, daug aršių diskusijų virė salėje. Dar daugiau diskusijų užvirė viešojoje erdvėje. Puiku, kad dar liko rajone žmonių, kuriems rūpi. Puiku, kad dar liko žmonių, kurie nori patys priimti sprendimą. Puiku, kad dar liko žmonių tikinčių, kad gyvena demokratinėje šalyje, kurioje atsižvelgiama į jų nuomonę. O kokią aikštę turėsime, parodys netolima ateitis. Mes viliamės, kad mūsiškė netaps liūdna Jonavos ar Prienų miesto aikščių sese, kurios po rekonstrukcijos tapo nykiomis, niūriomis, betoninėmis, miestiečių nemėgiamomis ir nelankomomis aikštėmis.

Širvintų miesto bendruomenė

Lietuva garsėja kaip miškų kraštas. Aplankę Lietuvą turistai stebisi tokia gausa išsaugotų želdinių miestuose, tokia gausa parkų, skverų, vejų. Žaliu miestu iki šiol buvo ir Širvintos. Galėjom džiaugtis savo liepų...