Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 29 d. laikraščio „Širvis“ 13-ame šių metų numeryje.

Tai viena, tai kita žvaigždutė vis pagrasina emigruosianti: atseit, kaip jūs čia be manęs? Išgyvensim, dėl jūsų mums nei šilta, nei šalta. Iš garsiojo dizainerio vis tiek nepavyks nusipirkti ne tik paltuko, bet ir diržo jam susijuosti. O pop scenos divos dainelės eteryje skambės ir tada, kai jinai šlifuos Europos gatves. O štai, kai reikia išlydėti artimuosius, tada jau širdį suspaudžia. Dėkui Dievui, artimoje aplinkoje emigrantų dar nėra, bet pažįstu jau ne vieną porą senelių, kurie su anūkais nebesusišneka – kalbos barjeras ne taip lengvai senatvėje peržengiamas. Guodžiamės tik tuo, kad ten jie gyvena geriau, apsiperka vietiniame prekybos centre, nereikia į svečią šalį traukti. Ir į kavinę gali bet kada užsukti, ne tik kalėdiniu laikotarpiu, kai senjorai vaišinami kava nemokamai. Gerai jie ten gyvena, pavydžiai atsidūstam ir traukiam Lenkijos link. Nesvarbu, kad šiandien valstybinė šventė ir pasienio rajono meras gal vėl šalia muitinės posto vėliavėles dalins ir apie šventę primins. Geriau tegul ne vėliavėles dalina, o savo „merišku“ atlyginimu su mumis pasidalina, tada ir suksim ienas atgal. Bepigu kitus mokyti, kai pačiam nieko netrūksta.

Nemanykit, kad nesu patriotė. Dar ir kaip esu. Ir skauda širdį dėl mažėjančios Lietuvos, ir kaimyninės šalies biudžetą pildančių mūsų pinigėlių nusėdimas tenykščiuose prekybos centruose. Bet pirkti brangiau vien iš patriotizmo – per menkas motyvas. Kol turėsiu naudos, tol ir važiuosiu pas kaimynus. Kaip jau sakiau – besąlygiškam patriotizmui reikia stiprios motyvacijos. Daug stipresnės, nei iki šiol.

„Pritariu, – sako mano pažįstama, – tik šeimyninės aplinkybės sulaiko mane nuo emigracijos, kitaip jau seniai gyvenčiau užsienyje.“

Moteris žino, ką sako. Ji turi seserį. Abi sesutės yra daugiavaikės mamos, augina po tris nepilnamečius vaikus. Mano pašnekovė dar ir dirbti suspėja. Už minimalią algą, tad Lenkijos parduotuvės jai puikiai pažįstamos, daug geriau nei gimtojo kaimo „prekybos centras“, kuriame kartais tik duonos nugriebia. Vyras irgi netinginiauja ir algą padoresnę parsineša, bet skaičiuoti labai reikia.

Jos mylima sesuo gyvena kitaip. Dirbti jai nereikia, pakanka rūpesčių su vaikais. Ir po Europą važinėti, ieškant pigesnių prekių, taip pat nereikia. Ir namai jos geresni nei sesers. Matydama sesers vargus, ji nelieka abejinga ir neretai paremia pastarąją. Mano pažįstama pripažįsta, kad be sesers paramos tikrai sunkiau verstųsi. Ne, jos vyras ne koksai verslo magnatas ar oligarchas. Jis irgi šeimą išlaiko savo rankų darbu.

Tai kaipgi čia yra? Atsakymas labai paprastas: mano pašnekovės sesuo gyvena ne Lietuvoje, o Vokietijoje. „Jų ir mūsų socialinės sistemos nėra ko lyginti, – teigia pašnekovė. – Nepradėsiu čia dabar aiškinti ir lyginti, nes būsimos mamos būriais trauks svečios šalies link. Ir aš pati, aplankiusi sesę, namo vykti nelabai noriu. Neatmetu galimybės, kada nors ir pasilikti. Jei priklausytų vien nuo manęs, gal jau ir būčiau taip padariusi, bet yra daug kitų aplinkybių, kurios kol kas neleidžia priimti tokių sprendimų.“

Štai tokia dilema: būti patriotu iki galo ir likti Lietuvoje, ar pasirinkti kitokio gyvenimo galimybę užsienyje. Ne tik sau, bet ir vaikams, žodžiu, investuoti į geresnę ateitį. Ar būsim sotūs vien patriotizmu? Skamba gal ir labai nepatriotiškai, bet tokia šiandien yra realybė. Daug žadėjusi naujoji valdžia kol kas tik pažadais ir apsiriboja. Kaip bebūtų gaila. Kol pažadai nevirs konkrečiais darbais, beliks skaičiuoti išvykstančius ir toliau dejuoti dėl patriotizmo stokos. Ir patriotai nori gyventi patogiai, gerbiami valdžios atstovai.

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 29 d. laikraščio „Širvis“ 13-ame šių metų numeryje. Tai viena, tai kita žvaigždutė vis pagrasina emigruosianti: atseit, kaip jūs čia be manęs? Išgyvensim, dėl jūsų mums...