Pasidalink per Facebook!

Nuo seno malūnai – neatskiriama Lietuvos peizažo dalis. Vienų girnas suko vėjas, kitų –vanduo. Dabar vėjo ir vandens malūnai – beišnykstantys mūsų kraštovaizdžio ženklai. Malūno mitas lietuvių sąmonėje yra gyvas ir kelia nostalgiją, todėl malūnas gyvas ir vietinių gyventojų atsiminimuose.

Dar prieš 100 metų Lietuvoje buvo apie 2000 vandens malūnų, daugiausia Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje. Pagal Lietuvos TSR Melioracijos ir vandens ūkio ministerijos Vyriausiosios vandens išteklių naudojimo ir apsaugos valdybos 1966 m. surinktus ir archeologo Zenono Baubonio 1993 m. papildytus duomenis, Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Ukmergės, Trakų ir Vilniaus rajonuose buvo 85 vandens malūnai. Iš šių Rytų Lietuvoje esančių 85 vandens malūnų 26 dabar nenaudojami. Nors ir statyti pagal tipinius projektus, jie toliau nyksta iš Lietuvos techninio paveldo žemėlapio.

Čiobiškio vandens malūnas pastatytas 1900 m. šalia Musės upės senvagės. Čiobiškio vandens malūnas yra vienaaukštis su cokoliniu aukštu  stačiakampis pastatas. Vieta  malūnui buvo labai patogi, nes Musė tuo metu buvo srauni ir vandeninga upė, kuri įteka į Nerį. Pats malūnas Čiobiškio apylinkėse buvo labai svarbus, nes aplink esančių malūnų buvo labai nedaug. Vienintelis tuo metu buvęs malūnas buvo Litviniškės kaime (Kaišiadorių raj.), kuris pastatytas tarpukariu, bet jis nesugebėdavo patenkinti visų žmonių poreikių.

Malūno statybą rėmė J. Steikūnas. 1942 m. malūno savininkas buvo Mykolas Steikūnas, Jono Steikūno brolis.  Steikūnų giminė savo ekonominį potencialą pradėjo kaupti jau baudžiavos laikais. 1779 m. Anykščių valsčiaus Kalvelių kaimo inventoriuje minimi Mykolas ir Jonas Steikūnai. 1801 m. Liudiškių kaime minimas činšininkas Stanislovas Steikūnas ir Čiviliškio kaime gimęs Vincas Steikūnas. Vinco Steikūno vaikai Jonas ir Mataušas pasižymėjo ypatingu darbštumu ir verslumu.  Jie vertėsi ne tik žemės ūkiu, bet ir nusipirkę miško pardavinėjo malkas į Ukmergę. Mataušas ir Jonas palaikė gerus santykius su Kauno gubernatoriumi Piotru Veriovkinu, tiekė statomos tvirtovės darbininkams ir miesto garnizonui maisto produktus, arklius. Taip pat jie turėjo alaus daryklą. 1909 m. broliai Jonas ir Mataušas nusipirko iš grafo Antano Tiškevičiaus Žąslių valsčiuje Kasčiukiškių dvarą ir pasidalijo žemę į dvi dalis.

Priešais malūną buvo pastatyta užtvanka ir susidarė tvenkinys. Tvenkinį dar prisimena buvęs zakristijonas J. Šalkauskas. Tvenkinys buvo apie pusę kilometro ilgio ir kai malūnas dirbdavo, tai būdavo, kad jis išsekdavo. Todėl tekdavo uždaryti užtūras, kad prisikauptų vandens tvenkinyje. Malūno mechanizmus sukdavo turbina, paskui vietoje turbinos atsirado elektrinis variklis. Malūnas elektrą pradėjo naudoti gana vėlai. 1962 metais sugriuvus užtvankai, pradėta grūdus malti naudojant elektrinį variklį, kuris buvo 30 KW galingumo. Mechanizmus malūne suko diržinė pavara. Turbiną prisimena ir R. Pavasaris,  nes joje buvo pasislėpęs vaikas iš specialiosios vaikų auklėjimo mokyklos. Malūne buvo dvejos girnos.

Tarpukariu  malūnas buvo nuomojamas 7–10 metams, todėl malūnininkų pavardes atsekti labai sunku. Malūne dirbdavo malūninkas su savo samdomais darbininkais. J. Šalkauskas dar prisimena, kad malūnininkais dirbdavo žydai. Jis pamena, kad dirbdamas malūne užsidirbdavo  apie 30 Lt. Taip pat žinoma, kad 1939 m. malūnininku dirbo ir Juzefas Šepelskis, kilęs iš Lenkijos ir į Čiobiškį atvykęs tik 1939 m. lapkričio mėn. Lietuviškai kalbėti jis nemokėjo. Taip pat žinomas malūninkas Jonas Kvietkauskas, kuris dirbo nuo 1946 m. Malūnininkai gyveno malūne esančiose patalpose, bet vėliau šalia malūno buvo pastatytas namas. Malūnininkas prie malūno turėjo žemės (apie 7 ha), kuriose buvo ganyklos, kur ganėsi gyvuliai. Malūnas maldavo grūdus, gamino gontus. Malūne taip pat karšdavo vilną. Bet vilnų karšimo mechanizmas buvo padarytas tik sovietmečiu. R. Kvietkauskas pamena, kad vilnos karšimo mechanizmą padarė jo tėvas Jonas Kvietkauskas. Karšykloje užmokestį imdavo vilnomis arba pinigais. R. Pavasaris prisimena, kad už miltų sumalimą reikėdavo mokėti nuo svorio. Malūne taip pat buvo gaminamos kruopos, pikliuodavo. J. Šalkauskas prisimena, kad miltai buvo valcuojami, o tai darydavo daugiausia žydai.

Sovietmečiu malūnas priklausė kolūkiui ir jo veikla nesustojo. Sezono metu malūnas dirbdavo nuo 5 valandų ryto iki 12 valandos nakties. Žmonių būdavo tiek, kad reikėdavo laukti tris dienas, kol sumals grūdus. Ūkininkai palikdavo arklius malūno teritorijoje ir eidavo pasivaikščioti po apylinkes. R. Kvietkauskas prisimena, kad žmonės eidavo pasivaikščioti prie Neries, į bažnyčią, dvarą. J. Šalkauskas prisimena, kad tarpukariu Čiobiškyje buvo keturios parduotuvės (viena iš jų monopolis). Tai žmonės eidavo į parduotuves.

Pokariu Čiobiškio apylinkėse buvo labai stiprus partizaninis pasipriešinimas. Su partizaniniu pasipriešinimu susijusi ir malūno istorija, nes pačiame malūne yra sugauti keturi partizanai. Nors istorijos apie partizanus labai skirtingos ir vertos išsamesnio tyrimo.  R. Pavasaris pasakojo, kad malūne buvo sušaudyti partizanai ir šaudymo žymės matosi ant sienų. J. Šalkauskas prisimena, kad partizanai ateidavo prašyti pas malūnininką pinigų ir malūnininkas pasiskundė milicijai. Buvo  suregztas planas, kad reikia partizanus užmigdyti ir paskui sučiupti. Partizanai buvo užmigdyti įbėrus į maistą migdomųjų, bet kai kurie neužmigo ir dar bandė priešintis ir žuvo.  R. Kvietkauskas pasakoja istoriją, kad partizanai buvo užmigdyti, bet vienam pavyko pabėgti ir jokių susišaudymų ir mirčių nebuvo.

 Malūnas dar maldavo ir atgavus nepriklausomybę. Kaip prisimena Rimas Sapitavičius, malūnas maldavo ir po nepriklausomybės atgavimo, jei kas nors labai paprašydavo ir norėdavo pasimalti grūdų. Malūne buvo naudojamos senosios technologijos. Taip pat į malūną būdavo vedami Čiobiškio bažnytkaimio vaikai, kuriems būdavo rodoma, kaip veikia malūno mechanizmai.

Šiuo metu malūnas stovi pamirštas, nors malūno savininkas R. Pavasaris turi labai gražią idėją atgaivinti malūno veiklą kitomis panaudos formomis. Tai pagyvintų Čiobiškio miestelio ir aplinkinių kaimelių gyvenimą, o taip pat populiarintų Čiobiškio miestelį ir patį Širvintų kraštą.

Šaltiniai:

Baubonis Zenonas. Vandens malūnai Rytų Lietuvoje. 2004 m.

Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. Lietuvos valsčiai. Vilnius, 2005 m.

Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. 2001 m.

Kasčiukiškių dvaro sodyba. Kultūrologinių tyrimų praktika. Kaunas. 2012 m.

Pokalbis su buvusiu zakristijonu J. Šalkausku.

Pokalbis su Čiobiškio malūno savininku R. Pavasariu.

Pokalbis telefonu su buvusiu kolūkio pirmininku R. Kvietkausku.

Pokalbis su nekilnojamojo turto agentu R. Sapitavičiumi.

Nuo seno malūnai – neatskiriama Lietuvos peizažo dalis. Vienų girnas suko vėjas, kitų –vanduo. Dabar vėjo ir vandens malūnai – beišnykstantys mūsų kraštovaizdžio ženklai. Malūno mitas lietuvių sąmonėje yra gyvas...