Dar kartą apie galios demonstravimą
Straipsnis buvo išspausdintas spalio 18 d. laikraščio „Širvis“ 41-ame šių metų numeryje.
Grįždama po sodyboje praleisto savaitgalio, užsuko draugų šeima. Besivaišindami sodo ir daržo gėrybėmis, aptarinėjome kaime prabėgusias dienas.
– Neseniai rašei apie galios demonstravimą, – prabilo bičiulis. – Bet vieno galingųjų kategorijos nepaminėjai. Kalbu apie mūsų šauniuosius angelus sargus – policininkus.
– Na, čia ir minėti nėra ko, kaip ne kaip policija yra viena iš jėgos struktūrų, – bandžiau juokauti. – Jei kiekvienas vos prakutęs valdininkėlis galią rodo, tai policijos veiksmai net ir nuostabos nekelia.
– O turėtų kelti, – mano juokaujamo tono nepriėmė svečias. – Policija turėtų mus ginti ir saugoti, o ne terorizuoti ir bauginti.
Nebesiginčijau ir paprašiau papasakoti, kas jam sukėlė tokias mintis. Išgirdau istoriją, nutikusią bičiuliams savaitgalį:
„Tvarkėmės sode, kai netikėtai pamatėme atvažiuojančią policijos mašiną. Įvažiavimą saugo užkardas, todėl nesupratom, kaip ji čia sugebėjo patekti. Pasirodo, rado kažkokį tarpą ir išvinguriavo per pievutę. Išlipęs pareigūnas nepatenkintas paaiškino, kad specialiajam transportui jokie užkardai negalioja, jis turi teisę brautis nekviestas ir „mandagiai“ pasiteiravo: „Kas jūs tokie?“ Nustebę atitarėm: „O kas tu toks?“ Nes pareigūnas prisistatyti nesusiprato, to nepadarė viso pokalbio metu. Pareigūnas nesivargino atsakyti, tik įsakmiai nurodė vesti jį pas globotinį. Nieko nesupratę mėginome aiškinti, kad jokio globotinio neturime, pastoviai čia negyvename, atvažiuojame tik savaitgaliais – policininkui visa tai buvo nė motais. Jis pasakė, kad gavo iškvietimą šiuo adresu, nes čia skriaudžiamas globotinis. Kai pasiteiravome, kokiu adresu jis iškviestas, pagaliau paaiškėjo, kad pareigūnas atvyko paprasčiausiai ne tuo adresu. Nepaprašęs pakelti užkardo, vyriškis pievomis vėl išvinguriavo į kelią. Atsiprašymo neišgirdome.“
Galima būtų pajuokauti, kad istorija baigėsi gerai: niekas nebuvo paguldytas ant žemės ir surakintas antrankiais, neatlikta krata, nekonfiskuota jokio turto. Bet kažkodėl juokauti nesinori. Ar tikrai policininkas elgėsi teisingai? Gal pirmiausia reikėjo paklausti adreso, prisistatyti pačiam ir tik tada pulti klausinėti ir reikalauti? Ar tikrai policijos mašina gali brautis be ceremonijų per uždarytus vartus ir dar reikšti pastabas šeimininkams, kad jie sudaro kliūtis specialiajam transportui? Juk jie nekvietė jokių specialiųjų tarnybų, todėl ir neatidarė vartų. Ar policija su kiekvienu piliečiu privalo elgtis kaip su potencialiu nusikaltėliu, net nemėgindama pirmiausia aiškintis padėties? Ar dabar pareigūnai važinėja po vieną? Klausimai, klausimai…
Klausydamasi bičiulių pasakojimo, prisiminiau neseną atvejį, kai policija išsivežė iš mamos paimtą vaiką, o ši dėl to nusižudė. Ar ir ten nebūta perteklinio galios demonstravimo? Stipresnis žmogus būtų kovojęs dėl vaiko, gal viskas baigtųsi gerai, bet silpnesnių nervų moteris palūžo ir padarė patį baisiausią dalyką – atėmė sau gyvybę. Sunku pasakyti, kaip ten elgėsi policininkai, tyrimas greičiausiai nenustatys nieko blogo – taip dažniausiai būna. O jaunos moters nebėra…
Mėgstantiems kurti teorijas ir ieškoti analogijų, turiu pasakyti, kad mano draugų sodyba yra ne mūsų rajone ir tasai pareigūnas – ne mūsiškis. Norisi tikėti, kad mūsiškiai angelai sargai yra mandagesni ir supratingesni, o galią demonstruoja tik prieš pikčiausius nusikaltėlius ir smurtautojus. Mes, eiliniai piliečiai, galime būti ramūs ir jaustis saugūs. Duok Dieve, kad taip ir būtų.
Jonė Lieponė
Paprašykit tokius pareigūnų veiksmus pakomentuoti ką nors iš policijos atstovų. Va ir žinosim, kas leistina, o kas ne. O tokių situacijų nagrinėjimas, tai lyg uždavinių sprendimas prieš kontrolinį. Mūsų gyvenime niekada nežinai, kada tas kontrolinis bus. Va ir būsim labiau pasiruošę