Didis pabėgimas
Dzūkelis
Simo Glumbako nuotrauka
Straipsnis buvo išspausdintas vasario 8 d. laikraščio „Širvis“ 6-ame šių metų numeryje.
Tai įvyko vieną sausio naktį…
Už lango pūtė smarkus šiaurys ir šėlo baisi pūga. Žemė maišėsi su dangumi… Vidury laukų stūksojo lyg vaiduoklis apleistas vienkiemis. Jo namas buvo toks apšiuręs ir neprižiūrėtas, kad atrodė, jog tuoj jį nupus pūga. Ji tuoj palaidos namą po sniegu. Jei ne triukšmas ir šviesa, kuri sklido pro langus, pasakytum, kad jame niekas negyvena.
Viduje buvo ne ką ramiau nei lauke. Gryčia jau seniai nekurenta, tačiau ir be to rūpesčių netruko… Už stalo sėdėjo tėvas su močia ir lėbavo…
Apšepęs ir susiraukšlėjęs nuo besaikio gėrimo tėvas atrodė kaip septyniasdešimtmetis senis, nors iš tiesų jis tebuvo per pus jaunesnis. Motina ne ką geriau atrodė: visa susivėlusi, paakiai pamėlę bei susiraukšlėję. Ką jau bekalbėti apie jų dvoką!
Tuo tarpu kitame kambary miegojo kokių aštuonerių metų berniukas. Apsikabinęs šuniuką ir šiltai apsiklojęs, ramiai miegodamas sapnavo…
…Sapnavo vasarą, kaip su tėvu jie sode dirba, kaip kartu obelis skiepija, o mama juos kviečia pietų. Ateina į virtuvę, visi susėda prie stalo. Tėvas pasakoja, kad dar daug darbų reikia atlikti, o po to pasisuka į sūnų ir paglosto jį…
Staiga vaikas nubunda ant grindų nuo skausmo.
– Kelkis, kurva! – suriko girtas tėvas.
– Aaaaaaa… Mama! – vaikas suklykė iš skausmo.
Tačiau tėvas jo negirdėjo, alkoholis užkimšo jam ausis…
– Ką tu darai! – bliovė motina.
– Ir tu nori, kale!
Ir trenkė kumščiu žmonai. Ta sudejavo ir krito ant žemės.
– Na, kas kitas? – riaumojo tėvas apimtas baltosios karštinės…
Tuo tarpu iš miegų prikeltas sūnus mėgino suprasti, kas čia darosi. Jis matė, kaip tėvas talžo orą ir tai jį neramino. „Reikia bėgti!“ – pagalvojo vaikas. Tačiau tėvas pamatė, kaip jis kėlėsi ir puolė prie jo.
– Kur bėgi, žiurke!
Pačiupo vaiką už pakarpos ir jau taikėsi suduoti, tačiau netikėtai šuo puolė alkoholikui už kojos. Tas paleido vaiką ir ėmė spardyti šunį… Kai baigė, šuva gulėjo paplūdęs kraujais.
O vaikas spėjo pasprukti…
Pakumpęs brido jis laukais per stingdantį šaltį, tikėdamasis prieiti kokią nors trobą… Sunkiai brido: pusnys jam siekė juosmenį, o stingdantis vėjas skaičiavo jo kaulus. Vargšas išlėkė pusnuogis, nieko neužsimetęs ir baisiai šalo…
Per pūgą beveik nieko nesimatė, bet viltis, kad gal ras kokį trobesį, vedė jį pirmyn. Tačiau jo jėgos seko ir darėsi vis šalčiau. O trobesio kaip nesimatė, taip nesimatė…
Kelias akimirkas pritūpęs pailsėti, netikėtai pajuto palaimą, ramybę. Regėjo, kaip su tėvu dirba sode, kaip kartu obelis skiepija, o mama juos kviečia pietų. Ateina į virtuvę ir visi susėda prie stalo. Mama pila sriubos, tėvas riekia duonos ir šypsosi. Visi tokie laimingi…
Po kelių dienų vaiką rado sušalusį sniego pusny ir visų nuostabai – besišypsantį.
Nenorejau skaityti, nenorejau, kad skaudetu…