Pasidalink per Facebook!

Štai ir išlydėjome žiurkės metus bei pasitikome daug stambesnį, nors neprognozuojamą, raguotą, bet jau prijaukintą gyvį – jautį. Oi, ištuštino toji žiurkė tiek įmonių, tiek valstybės, tiek žmonių aruodus ir šmurkštelėjo dvylikai metelių į urvą.

Jau nuo pat metų pradžios ji pranašavo nelengvus metelius. Didžiulis skandalas per Lietuvą nuvilnijo, kai išaiškėjo, kad mums svarbiausią produktą – tualetinį popierių, na ir ne tik jį gaminanti įmonė Klaipėdoje net aštuonerius metus leido nevalytas nuotekas į Kuršių marias. Žalos gamtai pridarė už 60 milijonų eurų. Sukilo prieš tyčinį kenkėją ne tik jos produkcija besinaudojančios kitos gamyklos, bet ir paprasti žmonės. Ėmė ir nepirko „Gritės“ vardu pavadinto tualetinio popieriaus.

Šį skandalą greit užgožė kitas. Pasklido po pasaulį garsas apie mįslingą ligą, kuri žaibišku greičiu plinta Kinijoje. Ramu buvo lietuvaičiam, kurgi ta Kinija, o kur mes. Bet neilgai ramiai gyvenome.

Koronavirusas į Lietuvą pasibeldė vasario pabaigoje – pirmasis atvejis buvo diagnozuotas iš Šiaurės Italijos į Šiaulius grįžusiai moteriai. Kovo viduryje jau sunerimome visi ir paklusome visoms karantino įvestoms sąlygoms. Per pirmąjį karantiną nereikėjo ant kiekvieno rajono rubežiaus statyti policininkų užkardų. Patys lietuvaičiai iš namų nenorėjo nosies kišti. Išsigandę stebėjo pro langą, kaip laukinė gamta šeimininkauja jų kiemuose. Tuomet mūsų šalis buvo giriama kaip sėkmingai valdanti situaciją koronaviruso pandemijos metu. Deja, deja. Ruduo parodė, kad užmigome ant laurų ir nepasiruošėme antrai bangai, kuri šluoja tautiečių gyvybes ne vienetais per dieną, o jau šimtais.

Jei ne tie rinkimai, aimanuoja dabar kai kurie politologai, gal nebūtų taip atsitikę. Bet šaukštai po pietų. Turime ką turime – trys tūkstančiai susirgusiųjų ir per šimtą mirusiųjų per parą. O iki to mūsų nuotaikas praskaidrinti ir dėmesį nuo viruso plitimo atitraukti politikai pradėjo kovodami dėl Vilniaus centrinio pliažo. Taip, brangieji, aš nesuklydau, būtent dėl pliažo sostinės centre. Vilniaus meras vieną centrinių miesto aikščių pavertė laikinu paplūdimiu – su smėliu, persirengimo kabinomis, lauko gultais, ženklais, tinklinio aikštele ir lauko riedulių įrengimais. Visa tai sostinei kainavo apie 50 tūkstančių eurų. Viena šio garsiai nuskambėjusio įvykio kovojančiųjų pusė gvoltu rėkė, kad šalia buvusios KGB būstinės ir vietos, kur XIX a. buvo įvykdyta mirties bausmė nacionalinio sukilimo vadams, nedera gulinėti nuogomis bambomis. O kita pusė atšovinėjo, kad būtent už tokią laisvę ir paguldė galvas žuvusieji. Triukšmo buvo daug, pliažas išliko visą vasarą ir buvo išardytas tik rudenį. Teko girdėti, kad visiems laikams.

Sugebėjome į dvi fronto puses susiskaldyti net tada, kai Tapinas kvietė visus sustoti į gyvą grandinę, atkartojančią Baltijos kelią, kuria simboliškai norėta paremti protestuojančius kaimynus baltarusius.

„Žyve, Belarus“ akcija vienus, kurie išsigando agresijos iš kaimyninės šalies, papiktino, o kiti gi drąsiai reiškė palaikymą sukilusiems prieš jau kone amžinu tapusiu Aleksandro Lukašenkos prezidentavimą. Akcija visgi pavyko, o protestai Baltarusijoje vis dar tęsiasi.

Šie metai pasižymėjo ir mokslo srityje. Būtent jais – dvigubo dvidešimtuko metais buvo daugiausia neišlaikiusių valstybinio matematikos egzamino. Egzamino užduočių nepajėgė išspręsti net trečdalis laikiusiųjų. Sušurmuliavo ir vėl visa Lietuva. Vieni protingi žmonės ėmė postringauti, kad egzaminų rezultatai atskleidė sisteminę problemą. Kiti – kritikuoti mūsų vaikų vadovėlius, kurie neva ne ugdo mąstymo ir nemoko spręsti nematytų uždavinių, o moko vien atkartoti. Kyla klausimas, o kam kažką mokėti, jei už juos dabar viską padaro kompiuteris, o žinios tikrinamos testais, kuriuos išlaikyti labiau padeda ne žinios, o sėkmė.

Didžiausias įvykis – Seimo rinkimai. Nauja valdžia, nauji siekiai, Gražulio nuotykis su pusnuogiu vyruku Seimo viešbučio kambaryje, nubausta Širinskienė už pasivaikščiojimą po prekybos centrą kaimyniniame rajone ir, žinoma, Uspaskichas su stebuklingu vandeniu. Jaučia mano širdis, kad ir Jautis dar parodys mums savo ragus.

Štai ir išlydėjome žiurkės metus bei pasitikome daug stambesnį, nors neprognozuojamą, raguotą, bet jau prijaukintą gyvį – jautį. Oi, ištuštino toji žiurkė tiek įmonių, tiek valstybės, tiek žmonių aruodus ir...