Pasidalink per Facebook!

Kristina ir Arūnas Martinėliai – ūkininkai „su stažu“, ūkininkauja apie dvidešimt metų. Pradžia nebuvo lengva. Augalininkystės ūkis nepasiteisino, trąšos ir chemikalai tokie brangūs, kad apie pelną telikdavo tik pasvajoti. Prieš dešimtmetį ūkininkai nusprendė keisti ūkio kryptį, imtis ekologinės žemdirbystės. Ir nesigaili – išlaidų mažiau, produkcija brangesnė. „Užtenka ir duonai, ir sviestui,“ – trumpai paaiškina Arūnas. Martinėliai patys smalsūs, domisi naujovėmis, tad ir pas juos neretai atvyksta besidominančių ekologiniu ūkiu, vyksta seminarai. Daug dėmesio sulaukia galvijų banda. Ir kaip nesulauks: stambūs, lėti, gauruoti Hailendų veislės mėsiniai galvijai nežino, kas yra tvartas: jie žiemą vasarą išdidžiai linguoja po pievas. Iš Šiaurės Škotijos kilę galvijai šalčių nebijo ir nakvoja iš pernykščio pašaro rulonų sukonstruotoje pašiūrėje.

Gerbiamasis Arūnai, auginote grūdines kultūras, auginate jas ir dabar. Kaip sugalvojote auginti galvijus?

Ekologinis ūkis negali būti be galvijų, ciklas nebūtų pilnas. Ieškojome mėsinės veislės. Pliusas buvo tai, kad nereikia tvarto. Hailendai – ekstensyvi, lėčiau auganti veislė. Nors atrodo įspūdingai, tai ramūs, taikūs, nereiklūs galvijai. Prieš dešimt metų įsigijome dešimt galvijų, šiandien turime šimtą dešimt. Mūsų banda yra B kategorijos veislynas.

Parduodate galvijus tik veislei, ar ir mėsai?

Šiek tiek parduodame ir mėsai. Bendradarbiaujame su įmone UAB „Alekniškis“, jie paruošia mėsos rinkinius, kuriuos realizuojame tiesiai iš ūkio. Tačiau daugiausia parduodame veislei.

Žinau, kad ne jūsų būdui sustoti. Ko siekiate dabar?

Siekiame biodinaminio-ekologinio ūkio statuso patvirtinimo. Rodos, jau viskas įvykdyta, bet vis kokia smulkmenėlė užkliūva. Tikiuosi, šiemet viskas bus sutvarkyta, turėsime teisę naudoti savo produkcijai „Demetre“ ženklą, liudijantį, kad ūkio produkcija atitinka aukščiausius ekologinius standartus.

Na, o be ūkininkavimo dar nuolat dalyvaujame parodose, reklamuojame ir garsiname hailendus. Esu veislinių gyvulių augintojų asociacijos narys. Nuolat domiuosi naujovėmis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Juk ir ūkį kūrėme pagal vokiečių ūkininkų, pas kuriuos atlikau praktiką dar studentaudamas, pavyzdį. Mielai priimame svečius ir savo ūkyje. Antrus metus mūsų ūkyje praktiką atlieka vokiečių moksleiviai, besimokantys Valdorfo mokyklose. Pagal mūsų mokymosi programą vyresnėse klasėse mokoma žemės ūkio pagrindų ir atliekama praktika ūkiuose. Kad galėtume priimti moksleivius, reikia turėti žaliąjį diplomą.

Turite iš to naudos?

Suprantama. Kai yra svetimų žmonių, darbuotojai pasitempia. Sūnūs gerina anglų, o aš pats vokiečių kalbos žinias. Matote, kiek pliusų.

Jūsų ūkyje tobulinasi užsieniečiai. Tai mūsiškiai studentai turbūt eilėje laukia, kad galėtų patirties pasisemti?

Deja, ne. Man nelabai suprantama, bet tokia tikrovė – praktikai mūsų mokymo įstaigose skiriama, manyčiau, per mažai dėmesio. Aš tikrai ne prieš praktikantus, lai mokosi, pats nuolat mokausi ir žinau, kiek naudos tai duoda. Būna, atvažiuoja koks „praktikantas“ ir paprašo parašo, patvirtinančio, kad atliko praktiką. Belieka pečiais gūžčioti.

Turit du sūnus. Vadinasi, bus kam perimti ūkį?

Tikiuosi. Vyresnysis, Augustinas, studijuoja VGTU. Žinoma, laisvu laiku padeda ūkyje. Jis daugiau linkęs prie technikos. Jaunėlis, moksleivis Julius, labiau rūpinasi gyvuliais, važiuoja su manimi į parodas, demonstruoja hailendus. Taigi, ūkis turi ateitį.

Europine parama naudojatės?

Naudojamės. Bandą pradėjome formuoti gavę paramos.

Tenka išgirsti, kad parama nėra labai didelė. Kaip jums atrodo?

Sakyčiau, esamas paramos dydis nėra pakankama motyvacija jos siekti, kadangi esama daug papildomų reikalavimų.

Žinau kad kurį laiką ne tik ūkininkavote, bet ir turėjote darbus. Kristina tebedirba žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, o jūs šiuo metu visą dėmesį skiriate ūkiui. Samdote keletą padėjėjų, dirbate 500 ha žemės. Gal derėtų jus vadinti ne ūkininku, o dvarponiu? Juk esate Levaniškių II-ųjų dvaro savininkas.

Taip, gavę progą jos nepražiopsojome. Gavome paskolą ir nusipirkome dvarą. Pradėjome renovacijos darbus, norime pastatus sutvarkyti ir gyventi čia, kad nereikėtų važinėti iš Širvintų .Daug laiko ir rūpesčių kainavo dokumentų paruošimas, juk tai kultūros paveldo objektas, viską reikėjo derinti, bet kaip nepadarysi. Dvarui 150 metų. Beje, mes turime istorikų parengtą dvaro istoriją. Iš turimų duomenų matyti, kad ir anksčiau dvare buvo labai panašiai ūkininkaujama.

Vadinasi, tradicijos tęsiamos. Dvarponiams Martinėliams linkime sėkmės ir nekantraujame susipažinti bei supažindinti „Širvio“ skaitytojus su Levaniškių II-ųjų dvaro istorija.

Kristina ir Arūnas Martinėliai – ūkininkai „su stažu“, ūkininkauja apie dvidešimt metų. Pradžia nebuvo lengva. Augalininkystės ūkis nepasiteisino, trąšos ir chemikalai tokie brangūs, kad apie pelną telikdavo tik pasvajoti. Prieš...