Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 8 d. laikraščio „Širvis“ 6-ame šių metų numeryje.

Gyventojai skundžiasi, kad kainos eurais kyla kosminiu greičiu. Pesimistai iš anksto prognozavo, jog įvedus eurą kainos kils. Tenka pripažinti – jie buvo teisūs. Net ir labai nelygindami, neišvengiamai pastebime, jog viena ar kita prekė, kiek kainavo litais, tiek dabar už ją paklosime eurais. Keista, bet ne visi tai pastebi. Anot statistikų, kainos drastiškai nekilo, vos keletą procentų. Didžiausio šalies dienraščio žurnalistai irgi teigia stebintys kainų pokyčius ir pateikia tų stebėjimų rezultatą – maisto produktų kainų prekybos centruose kitimą per septynerius metus. Pateikti duomenys tiesiog glosto akį. Jei tikėsime jais, tai nežymiai, vos keletą centų, brango tik sviestas ir varškė. O štai duona, miltai, aliejus, pienas, kiauliena bei jautiena netgi atpigo. Kai kas simboliškai, o, sakykim, aliejus, juoda duona, mėsa – net ir ženkliai. Tiesa, lyginami patys pigiausi produktai, bet juk ir perkami dažniausiai būtent jie. Kitoje lentelėje, kur lyginamos mažmeninės vidutinės kainos, vaizdas jau ne toks optimistinis, bet irgi ne drastiškas. Tai kodėl pirkėjai teigia priešingai – kainos kyla vos ne geometrine progresija?

Analitikai bando atsakyti į šį klausimą. Jų tvirtinimu, ženkliai brango kokybiškos dešros, sūriai, alkoholis ir tabakas. Ar tai užuomina? Atseit, nepulkite prie geriausios kokybės maisto ir jūsų piniginės jums padėkos. Kad taip ir būtų…

Žinoma bankininkė teigia, kad lietuviai, uždirbdami žymiai mažiau, nei siekia Europos vidurkis, maistui išleidžia panašiai, kaip ir statistinis europietis, t. y. viršija savo galimybes ir maisto produktams išleidžia „liūto dalį“ savo pajamų. Ar mokyta ponia nepagalvojo, kad išleidžiama per daug ne todėl, kad lietuviai yra apsirijėliai, bet todėl, kad maistas yra pernelyg brangus.

Savo akimis įsitikinti neteko, bet daugelis tų, kurie pabuvojo užsienyje, tikina, kad maisto kainos ten tokios kaip Lietuvoje, ar net žemesnės. Todėl suprantama, kad jie pravalgo mažesnę pajamų dalį, nei mes esame priversti. Ar tai mūsų kaltė?

Pabaigai – mano asmeninė statistika. Tabako gaminiai manęs nedomina, jų niekada neperku. Išlaidos alkoholiui – minimalios, nėra ko ir aptarinėti. Brangiausių sūrių ir dešrų skonis jau nebelabai žinomas. Tiesą sakant, jei netektų kartais pasisvečiuoti turtingesniuose namuose, tai to skonio nė nebežinočiau. Mano standartinį pirkinių krepšelį sudaro būtent tie, pigiausieji, produktai. Nei asortimentas, nei valgymo įpročiai, nei vartojimo kiekis nepasikeitė. Tik kažkodėl prieš tuos nagrinėjamus septynerius metus savaitės pirkiniams užtekdavo 5–6 eurų, šiandien be 10–12 nėra ko ir eiti. Gerbiamieji analitikai ir statistinio fronto kariai, jūsų analizuojami skaičiai etiketėse ir mano pirkinių čekiuose kardinaliai skiriasi. Mano čekiai yra iš prekybos centrų, o iš kur paimti jūsų? Ak, juk rašote, kad duomenis pateikė patys centrai. Kaip gerai būtų, jei jie teiktų jums nepagražintą informaciją. Arba dar geriau – atėjusi apsipirkti, aš lentynose matyčiau tokias kainas, kokios jums pateiktos. Aš ir mano piniginė būtume labai dėkingos!

Pavadinimą savo pasamprotavimams paėmiau iš straipsnio apie kainų pokyčius. Gal reiktų pradėti registruoti savo pirkinių kainas, galėsiu lyginti su statistiniais duomenimis ir apskaičiuoti „pagražinimo“ procentą. Siūlyčiau statistikams nesivadovauti prekybos centrų suvestinėmis, o sudaryti jas patiems, tada žinosite realią, o ne pagražintą informaciją. Nuo to, kad konstatuojami nežymūs kainų pokyčiai, mūsų piniginės, deja, nepilnėja ir pirkinių krepšelio kokybė negerėja.

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 8 d. laikraščio „Širvis“ 6-ame šių metų numeryje. Gyventojai skundžiasi, kad kainos eurais kyla kosminiu greičiu. Pesimistai iš anksto prognozavo, jog įvedus eurą kainos kils. Tenka...