Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 17 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje.

Šiandieną mūsų kelias veda į Mikalajūnų kaimą. Mikalajūnai – tai tipiškas, Aukštaitijai būdingas gatvinis rėžinis 22 sodybų kaimas, iki šių dienų iš dalies išsaugojęs savo struktūrą ir unikalumą. Smagu pasidairyti seniai nematytame kaime, pasidžiaugti pirmąja žaluma, bet nėra laiko ilgai dairytis, mūsų laukia susitikimas su šio kaimo gyventoju Baliu Ališausku. Laikas belstis į jo duris.

– Pone Baly, ar esate čia gimęs?

– Ne, aš gimiau Rusokų kaime, tad esu kernaviškis – musninkietis. Rusokai priklausė Kernavės parapijai, bet buvo arčiau Musninkų, todėl ir rusokiškiai dažniau į Musninkų pusę sukdavo. Mokiausi Musninkuose, mokyklą baigiau 1967 m. Jau 50 metų prabėgo. Iš 18 bendraklasių beliko 15, tikiuosi susieisim prisiminti jaunų dienų. Gaila, Rusokus, kaip ir daugelį kaimų, numelioravo, nebeliko tėviškės. Kad turėtume kur atsikvėpti nuo Vilniaus šurmulio, prieš 15 m. nusipirkome sodybą Mikalajūnuose. Gražus šis kaimas, patinka man čia. Kai sulaukiau pensijos, tai ir įsikūriau čia. Žmona dar tebedirba, tad ji tik paatostogauti atvažiuoja, kartais savaitgalį aplanko. O manęs sostinė nebelabai ir traukia.

– Ką veikėte būdamas vilniečiu?

– Visokios veiklos turėjau. Esu teisininkas. Po studijų teko padirbėti karinėje gamykloje „Vilma“. Vyresnioji karta gal dar atsimena to paties pavadinimo juostinius magnetofonus, o kad ten buvo gaminama įrašymo technika, kuria naudojosi saugumiečiai, nelabai kas ir žinojo. Gaminiai buvo tikrai kokybiški, nusiskundimų gal porą – trejetą per metus gaudavome. O štai tie masinės gamybos magnetofonai nekokie buvo, dėl jų skundai plaukte plaukė. Buvo duotas nurodymas pretenzijas pripažinti, pinigus išmokėti ir nesiginčyti, nes šie gaminiai iš esmės buvo tik priedanga tikrajai veiklai. Tokie buvo laikai.

– Jaunam žmogui tikriausiai nebuvo labai įdomu ten dirbti? Kur likimas nuvedė toliau?

– Visokiais keliais tasai įnoringas likimas vedžiojo. Teko dirbti teisėju Naujojoje Vilnioje, nemažai metų tam buvo atiduota. Vėliau perėjau į advokatūrą. Dirbau ten pat. Keletą metų pailsėjau, dabar vėl pasvarstau apie advokato veiklą. Iš advokatūros dar manęs neišmetė, neseniai tikrinausi (juokiasi Balys), tad gal reiks pamėginti, gal širvintiškiams prireiks pagalbos?

– Teisėjo, taip pat ir advokato, darbas nelengvas emocine prasme, tenka išklausyti, tiesiog priimti į save daug negatyvo. Kaip sekėsi su tuo dorotis?

– Sunkiai. Ilgą laiką nesisekė atsiriboti nuo svetimų bėdų ir nelaimių. Kad galėtum pasakyti: „darbo problemas palieku darbe ir užmirštu“, reikėjo ilgų metų.

– Žinau, kad esate kūrybingas žmogus, rašymas nesvetimas jums nuo jaunystės. Gal ir tai padėdavo užsimiršti nuo svetimų nelaimių?

– Sunku dabar pasakyti kiek padėdavo, bet rašinėti išties mėgau ir mėgstu. Eilėraščiai, poemos, prozos vaizdeliai, feljetonai… Rašau visą gyvenimą, bet spausdinau nedaug. Buvau teisininkas, literatu tapti neplanavau ir nesiekiau. Dabar noriu parašyti vieno kaimo istoriją, renku medžiagą. Turiu sukaupęs medžiagos apie partizanų veiklą gimtinėje. Parašiau poemą apie Žalią Velnią, taip pat eilėraštį, skirtą jo žmonai.

– Nemėginot tapti literatu, bet buvot juo vadinamas. Taip pavadino ne bet kas, o pats Paulius Širvys, apie tai skaičiau knygoje apie šį poetą. Kaipgi su juo susipažinote?

– O, tai tikrai įdomi istorija. Studijuodamas dirbau Vilniaus miesto centrinėje taupomojoje kasoje, revizoriumi – inspektoriumi. Turbūt prisimenat tokias sovietines dabartinių bankų pradininkes? Vieną dieną ilgoje eilėje pamačiau stovintį patį Širvį su savo nepamainomais jūreiviškais marškinėliais ir aptrinta striukele. Pagailo man, kad toksai žmogus vargsta eilėje, tad priėjau ir pasiūliau paimti jam pinigų be eilės. „O nedingsi su mano knygele?“ – paklausė poetas. „Juk be jūsų parašo nieko negaučiau,“ – atsakiau. Padavė jis savo knygelę, aš paėmiau pinigus ir jis atsidėkodamas pasikvietė mane į svečius. Gyveno netoliese, o man prasidėjo pietų pertrauka, tad ir patraukėm į jo butą. Galiu pasakyti tik tiek: tokios bohemos iki tol nebuvau matęs (juokiasi).

– Bet pažintis tuo nesibaigė. Skaičiau, kad susitikdavot ne kartą, skaitydavot jam savo kūrybą. Taip buvo?

– Daugelis žino, kad Paulius Širvys buvo atlapaširdis, lengvai bendraujantis ir susidraugaujantis. Aš turėjau įžūlumo lankytis, jis visada mielai priimdavo. Ir eilėraščių pasiklausydavo, nors manau, kad tokių kaip aš buvo ne vienas ir turbūt nusibosdavo jam su savo „genialiais“ kūriniais.

– Manau, gyvenimas jums dovanojo ne vieną įdomią pažintį?

– Suprantama, buvo tų pažinčių, buvo įvairių istorijų. Visko neišpasakosi, ir nereikia visko išpasakoti.

Ponas Balys aprodo sodybą. Akį patraukia keletas malūnėlių, ant kurių pavaizduoti įtartinai į kai kuriuos žinomus asmenis panašūs veidai.

„Norėjau pagaminti 141 malūnėlį, – juokiasi sodybos šeimininkas, mėgstantis pameistrauti. – Ir tokius, kad be pasufleravimų būtų atpažįstami pavaizduoti asmenys. Bet dabar apsigalvojau. Seimo sudėtis vis keičiasi, šiandien dauguma jų visiškai liaudžiai nepažįstami, nebus efekto. O kas čia pas mane beateina, nebūtų kam ir spėlioti kas čia pavaizduotas.“

Ponas Balys prasitarė, kad jo tėvo brolis buvo dailininkas, „Jiesios“ keramikos gamykloje piešdavo eskizus. O ir tėvas, būdamas paprastas kolūkietis, greitai ir gražiai pieštuku nupiešdavo kokį arkliuką ar karvutę. Štai iš kur ta kūrybos gyslelė.

Taip ir bėga Balio Ališausko dienos. Nenuobodžiai bėga, nes vis pameistrauja, parašinėja. O ir sodyboje darbų užtenka. Nors ir sakė nesispausdinantis kūrybos, pažadėjo kai kuo pasidalinti su „Širvio“ skaitytojais. Iš pradžių eiliuota „Trumpa autobiografija“, parašyta 2003 m. rugsėjį. Lauksim kitų kūrinių.

Trumpa autobiografija

Buvo gyvas dar Josifas Stalinas…

Pribuvėja geldoj mane prausė,

Sudaužytus, nuogus vežė kalinius…

„Ar berniukas?“ – mama tyliai klausė.

Ir kai pienių žiedai nubyrėdavo

Aukso žvaigždėm į žalią kilimą,

Aš džiaugiaus, kad dar duonos turėdavau

Ir laksčiau aplink savo klojimą.

O vėliau ir klojimo neliko

Ir nebuvo net forminės duonos,

Patriotai dabar išdavikai,

O kolchozas dabar tavo ponas.

Kai per Juozapą Musė patvindavo

Mes ant lyčių Amerikon plaukėm,

Ir toks didelis džiaugsmas suimdavo

Ir vis laukėm, ir laukėm, ir laukėm.

Tik nebuvo tos mūsų Amerikos,

Bet užtat buvo upė ir pievos,

Musninkai ir kapai ten, ties Verikais,

Mokykla ir pražystančios ievos.

Buvo meilė pirma, buvo liūdesio,

Jį su džiaugsmu dalinom per pusę,

Vieni kilo aukštai, kiti žudėsi,

O mus guodė čiurlenanti Musė.

Po to miestą išvydau riaumojantį,

Ir prarijo mane jis, prarijo,

Mačiau krentantį žmogų ir stojantį,

Mačiau aikštėj pasėtą leliją.

Mano pienės vis tiek daug skaistesnės

Ir suprasti lig šiol neįmanoma

Kodėl toks neaprėpiamas mastas

Tų miestiečių – kur pieva neganoma.

Jeigu jiems taip patinka betonas

Ir vamzdynai, ir dažančios lūpos –

Kokio velnio tie vargani žmonės

Per savaitgalį bėga prie upės?

Supratau, nugyvenęs virš pusšimčio,

Kad jie bėga tenai pailsėti…

Tik kodėl reik bėgiot kaip pamišusiam,

Jeigu vietoj gali pasėdėti?

Glostyt pievą, gert vakaro vėsą,

Vyturėlio klausyti ir eiti

Pasakyti sukūrusiam šviesą,

Kad dar leistų ir šiandien pareiti…

Balys Ališauskas

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 17 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje. Šiandieną mūsų kelias veda į Mikalajūnų kaimą. Mikalajūnai – tai tipiškas, Aukštaitijai būdingas gatvinis rėžinis 22 sodybų kaimas,...