Gyventa Kernavei ir Lietuvai
Janina Pukienė
Straipsnis buvo išspausdintas vasario 22 d. laikraščio „Širvis“ 8-ame šių metų numeryje.
Vasario 15-osios popietę į Kernavės archeologijos muziejų traukė žmonės. Įvykis neeilinis: atidaroma paroda, skirta Juozui Šiaučiūnui – mokytojui, šviesuoliui, kraštotyrininkui, muziejaus įkūrėjui.
Besirenkančius svečius, J. Šiaučiūno šeimos narius liaudies dainomis pasitiko Širvintų kultūros centro Kernavės filialo folklorinio ansamblio „Medgrinda“ merginos. Įžanginiu žodžiu renginį pradėjo muziejaus ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas, pabrėžęs, kad istorinės atminties išsaugojimas – geriausia dovana valstybės šimtmečiui. Jis papasakojo apie Juozo Šiaučiūno asmenybę, jo darbą ir visuomeninę veiklą. Jis pabrėžė, kad tarpukario Lietuvos dvidešimtmetis sugrąžino Kernavę prie lietuvybės šaknų. Žinoma, čia nemažas ir J. Šiaučiūno, Kernavės pradinės mokyklos vedėjo, nuopelnas. Darbo sąlygos nebuvo lengvos – tik pusė mokinių buvo lietuviai. Šalia pagrindinio darbo mokytojas daug laiko skyrė visuomeninei veiklai. Jo rūpesčiu 1929–1930 metais buvo įkurtas krašto muziejus, pašto agentūra, meteorologijos stotis, vaikų darželis, amatų klasė. Už nuopelnus Lietuvai J. Šiaučiūnas ne kartą apdovanotas. 1941 m. mokytojas buvo suimtas ir išvežtas į Krasnojarsko pataisos darbų lagerį. Nuteistas dešimčiai metų. Po dvejų metų, 1943 m. spalio 17 d. jis žuvo taigoje užvirtus medžiui.
Kernavės muziejaus kūrėjo vardas ilgiems metams buvo užmirštas ir tik 1988 m. pirmą kartą paminėtas vienu sakiniu knygoje.
Apie parodos rengimą papasakojo vyriausioji muziejinių rinkinių saugotoja Jadvyga Purvaneckienė. Ji pasidalino prisiminimais apie muziejaus darbą sovietiniais metais ir „pavojingų“ eksponatų saugojimą. Juozo Šiaučiūno dukra Emilija Pajauta Garbonienė perskaitė jaudinantį tėčio laišką, skirtą sūnui Juozapui Eugenijui, parašytą likus trims mėnesiams iki mirties. Juozo Šiaučiūno šeima irgi buvo ištremta į Altajaus kraštą ir ten praleido šešiolika metų. Apie vyro ir tėvo žūtį jie sužinojo tik po trejų metų. Mokytojas liko palaidotas taigoje, o Kernavės kapinėse yra jo simbolinis kapas.
Parodos atidarymo dalyvius sveikino ir Savivaldybės dovaną perdavė rajono mero pavaduotoja Irena Vasiliauskienė.
Muziejaus direktorius Saulius Vadišis ir Emilija Pajauta Garbonienė perkirpo simbolinę juostelę ir lankytojai patraukė prie stendų. Juose J. Šiaučiūno asmeniniai daiktai, laiškai, dienoraščiai, nuotraukos, dokumentai. Čia ir mokyklos iškaba, ir 50 metų slėpta Lietuvos trispalvė, ir Lietuvos kunigaikščių bareljefai, kurie buvo įmūryti į mokyklos sieną.
Parodą apžiūrėjau ne viena, mane lydėjo nuostabios gidės – Jadvyga Purvaneckienė ir Emilija Pajauta Šiaučiūnaitė-Garbonienė. Jų pasakojimai ir komentarai padėjo suprasti Mokytojo asmenybę ir eksponatų istoriją. Viena yra matyti daiktą ekspozicijoje, kita – išgirsti istoriją apie jį iš liudytojų lūpų. Štai laiškai iš lagerio: rašyti ir ant išplėštų iš knygų lapų, ir ant nuskustos beržo tošies. Ponia Emilija sakė kai kurių laiškų parodai nedrįsusi skolinti, tokie jie trapūs. Stebina, kad tokie laiškeliai be jokių vokų visgi pasiekdavo adresatus. Rašyti tekdavo rusiškai, nors mokytojui Juozui buvo nelengva.
Įdomią istoriją papasakojo J. Purvaneckienė. Ji atkreipė dėmesį į keletą knygų bei dokumentų ir prisiminė, kaip jie pateko į muziejų. Jas atnešė vyras, pageidavęs likti nežinomas. Žmogus dirbo Karijotiškių sąvartyne ir supratęs, ką surado, nutarė atiduoti muziejui. Bijodamas netekti darbo, jis neprisistatė. Labai gaila, nes toks poelgis tikrai vertas pagarbos. Ponios Jadvygos tvirtinimu, labai jaudinantys yra Mokytojo dienoraščiai, negali jų skaityti nesijaudindamas. Jie atskleidžia neeilinę asmenybę, parodo jo požiūrį į šeimą ir darbą. Įsiminė dukters žodžiai, kad jos tėvas gyveno ne daugindamas, o dalindamas, išgirsdamas kiekvieno pagalbos prašymą.
Paroda veiks iki 2018 m. lapkričio pirmos dienos, tad laiko ją aplankyti tikrai yra. Užsukite į Kernavės muziejų, pažinkite Juozą Šiaučiūną – žmogų, gyvenusį Kernavei ir Lietuvai.
Dėkoju „Širvio“ žurnalistei Janinai Pukienei už staipsnį apie mano Tėtį „Gyventa Kernavei ir Lietuvai“. Po karo gimusiai visuomenei sunku įsivaizduoti prieškario žmonių gyvenimą. Kai kurie gyvenimo epizodai atrodo pagažinti ir netikri, bet stebuklingai išsaugoti Tėčio dienoraščiai apie savo vaikus parodo koks žmogus Tėtis buvo iš tikrųjų. Su Tėčiu lageryje buvo daug kitų ištremtu inteligentu. O laiškai, rašyti iš lagerio, kiek ten šilumos ir gėrio savo šeimoms, mirdami iš bado, tėvai rašė, kad Jiems viskas gerai. Cenzūra, nenumaldoma cenzūra, rašyti versdavo rusiškai. Praktiškai visi Tėčio darbai yra dingę. Baisu išgirsti: Tėčio knygos rastos sąvartyne, o prieškariniai muziejaus eksponatai kur dingę? Mes, visa šeima, būdami Sibire bijojom reikšti tikrus savo jausmus, buvome ištremti į pražūtį, bet išgyvenom. Beveik visų tremtinių Tėvai lageriuose žuvo. Būkim ir dabar Laisvoje Lietuvoje pakantus ir geri vieni kitiems, mažiau netikrų lozungų, dirbkime be pagiežos ir pavydo.