Gyvoji pažintis su senąja istorija. Rasos šventė (vaizdo įrašas)
Rasos – tai gyvybės apraiška, kuri nutinka saulei nusileidus, kuri atsiranda pati iš savęs ir reiškiasi gaiviu vandens lašeliu, kuriame, atidžiau pažvelgus, galima įžvelgti viso pasaulio atspindį. Tai vandens lašas, lemiantis nenutrūkstančią gyvybę, gamtos gaivą, sielos atgaivą. Todėl nenuostabu, kad lietuvių tautos svarbiausia šventė nuo seno buvo būtent šių motiną gamtą gaivinančių vandens lašelių – Rasos šventė. Manoma, kad vasaros saulėgrįža, Rasos šventė, susiformavusi ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Rašytiniuose šaltiniuose apie ją pirmąkart minima 1372 m. Atėjus krikščionybei, pamažu nyko senoji šventės prasmė ir per XIX ir XX a. vasaros saulėgrįžos švenčių tradicijos sunyko. 1881 m. Rasą ant Rambyno atgaivino Vydūnas. Mūsų laikais, studentų iš Vilniaus ir kitų šviesuolių atgaivinta 1967 metais Kernavėje, ji švenčiama kiekvienais metais.
Jau 49-ąjį kartą Kernavė, atkurianti ir išsauganti šios šventės tradicijas, apeigas, burtus, sutraukė gausybę tautiečių bei užsienio svečių. Merginos bei moterys pasipuošusios gėlių ir ąžuolo vainikais, vaikinai traukė per vartus, prie kurių juos sutartine sveikino ir šventu vandeniu šlakstė tautiniais kostiumais pasipuošę folkloro kolektyvų nariai. Garbingai sutikę visus atvykusius, šventės organizatoriai – Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro darbuotojai bei folkloro kolektyvai – kvietė iki saulėlydžio smagiai leisti laiką, o širdį džiuginti rateliais bei dainomis.
Visi piliakalniai dvelkė gyvybe, vieni šoko ir dainavo, kiti atokiau nuo šokančių, kupoliavo tyloje, kas devynis žingsnius rinko devynių lauko gėlių kupolę, pagal kurią spėjo, kokie jų laukia ateinantys metai. Iš kupolių devynių žolių tylomis susipynusios vainikus, neištekėjusios merginos mėtė juos per galvas į šakotą beržą. Kiek kartų metė iki kol vainikas užsikabindavo ant beržo šakos, po tiek metų mergina gali tikėtis ištekėti.
Saulei leidžiantis, folkloro kolektyvų vedini visi traukė ant Pilies kalno piliakalnio sutartinėmis apie „saulalą“ pagerbti nusileidžiančios saulės. Maldomis ir giesmėmis buvo pagerbta į žiemos pusę išvykstanti Saulė, kuriai padėkota už duotą šilumą ir svetingai išlydėta, kad sugrįžtų ir kitais metais. Šiomis apeigomis buvo siekiama, kad Saulė neišdegintų pasėlių. „Aš regėjau lauki kalnuos du berželiu. Tuos berželiuos dvi gegiuli ažkukava liūdnu balsu. Ir ataina vakarėlis, ir atneša pailsėlį.“ – giesmė skambėjo piliaklaniais ir pakalnėmis. Tik niekas poilsėliui dar nesiruošė.
Tuoj saulei nusileidus, jūra švenčiančių traukė į Aukuro kalno piliakalnio papėdę prie aukuro. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių bei raganų. Todėl didelį dėmesį šventės dalyviai skiria aukojimui. Užkūrę šventą ugnį, dalyviai prašė dievų, kad ten, kur tarpsta nedarna, dievai atneštų darną. Ten, kur kančia – palengvinimą, o ten, kur abejonė –Tikėjimą. Ten, kur neviltis – atneštų viltį, o kur tamsa – kad skleistų šviesą. Ten, kur liūdesys – džiaugsmą atneštų, o kur sumaištis – ramybę neštų.
Visi drauge atidavė aukas deivei Gabijai tardami: „Lai tavo šviesa ir šiluma sutelkia mus į bendrą ratą, į bendrą šeimą, į Tėvynę Lietuvą. Sutelk visus: ir protėvius, ir išvykusius, ir išėjusius.“ Aukojo deivei Žemynai tardami: „Žemynėle, motinėle, būk pasotinta, žydėk rugiais, kviečiais bei miežiais. Būk dosni mums, deivele, ir visiems čia susirinkusiems.“ Senoji grūdų gaudymo apeiga suteikė vilties, nes manyta, kiekvienas pagautas grūdas atneš šeimai šimteriopai daugiau, o šeimos tėvams atneš stiprybės, vaikams – sveikatos. Auka Perkūnui – prašymas ąžuolo jėgos bei jo galios. Šventa ugnelė degė iki pat aušros.
Prieš vidurnaktį buvo uždegtas didysis laužas, prie kurio žmonės sėdėjo iki pat saulėtekio. O nenuoramos ir tikintys Rasos nakties stebuklais, jau prieš vidurnaktį traukė į miškelius paparčio žiedo ieškoti. Manyta, kad paparčio žiedą saugo dvasios, siekiančios nubaidyti ieškotojus. Tačiau radę, manoma, gali pamatyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis, gyvulių ir paukščių kalbą.
Visai sutemus, Neris pasipuošė jaunųjų vainikėliais su žvakių ugnelėmis, kurias nešė upės tėkmė.
Per naktį ieškoję paparčio žiedo, šventę iki ryto, pasitikę saulę, į namus šventės dalyviai parsivežė gamtos sveikatos, šokių draugystės, Saulės jėgos bei Rasos gaivos. O piliakalniai visų lauks kitais metais, ypatingais šiai šventei metais, kai Rasos Kernavėje švęs 50-metį.
Parašykite komentarą