Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 8 d. laikraščio „Širvis“ 6-ame šių metų numeryje.

Ne vienas girdėjome posakį: „Susirask mėgstamą darbą ir tau niekada nereikės atostogų“. Deja, dažnai tenka girdėti: „Nekenčiu savo darbo, tik neturiu geresnio pasirinkimo“. Todėl smagu susitikti žmogų, kuriam jo darbas yra tikrai mielas. Šiandien kalbuosi su tokiu žmogumi – gėlių parduotuvės „Smiltė“ savininke Audrone Radzevičiene.

– Ponia Audrone, kiek metų esate šiame versle?

– Devynerius. Trejetą metų dirbau samdoma darbuotoja. Kai darbo nebeliko, nusprendžiau pabandyti dirbti savarankiškai – taip prieš šešerius metus atsirado „Smiltė“. Rizikavom, dabar galvoju, ar beišdrįsčiau taip pulti stačia galva, bet gyvuojam.

– Esat profesionali floristė?

– Esu baigusi biologijos studijas. Į gėlių pasaulį atvedė susiklosčiusios aplinkybės, turbūt reiktų sakyti – likimas lėmė. Džiaugiuosi, kad taip nutiko, man ši veikla labai prie širdies. Profesinius įgūdžius tobulinu seminaruose, kursuose, paskaitose, seku šio verslo naujienas ir tendencijų kaitą.

– Turite padėjėjų?

– Suspėju ir viena. Žinoma, per švenčių laikotarpį tenka mobilizuoti jėgas visai šeimai – vyrui Dariui bei dukroms Eglei ir Inesai.

– Dukros irgi turi potraukį floristikai?

– Aplinkybės verčia jas tą potraukį auginti (šypsosi). Paprastai vaikai nelabai nori sekti tėvų pėdomis. Gal daugiau susidomėjimo rodo jaunesnioji, bet ji rimtai veiklai dar per maža, o kaip bus toliau – gyvenimas parodys.

– Šešeri veiklos metai – nemažas laiko tarpas. Kaip sekasi išgyventi?

– Visada norisi, kad būtų geriau. Bet galiu pasakyti, kad vietoje nestovime, daugėja klientų ir užsakymų. Savo ruožtu ir pati stengiuosi plėsti asortimentą, pasiūlyti kažką nauja, įvykdyti kiekvieną užsakymą.

– Ar klientai lengvai priima naujoves?

– Širvintiškiai yra gana konservatyvūs, naujovės čia sunkiau skinasi kelią. Bet per mano darbo metus pirkimo įpročiai labai pasikeitė. Didelę įtaką pokyčiams daro televizija ir internetas. Klientai ieško to, ką ten pamato.

– Kas „ant bangos“ dabar?

– Dabar labai paklausios dovanų dėžutės. Įprastų puokščių jau mažai beužsako, daugiausia nori įpakuotų dovanų dėžutėse. Labai perkamos ir „Miegančios rožės“.

– „Miegančios rožės“? Kas tai?

– Tai specialiai apdoroti rožių žiedai, kurie išsilaiko iki trejų metų. Ši technologija nėra labai nauja, bet įdomi pasidarė tik tada, kai kažkas sugalvojo tą „Miegančios rožės“ pavadinimą. Štai koks galingas gali būti žodis! (juokiasi) Ir dar šiuo metu paklausios dirbtinių orchidėjų kompozicijos. Bet viskas laikina. Tuoj internete pasklis kažkas nauja, pradės ir pirkėjai teirautis. Ir gerai, kad mados kinta, taip dirbti įdomiau.

–Visgi turbūt pagrindinės pajamos gaunamos gaminant gedulingas puokštes ir vainikus?

– Matau, kad palaipsniui tas besaikis gėlių nešimas į laidotuves mažėja, apsiribojama mažesnėmis, kuklesnėmis puokštėmis. Džiaugiuosi tuo. Tie gėlių kalnai laidotuvėse kartais atrodo lyg kaltės jausmo sunešti: mažai dėmesio skyrėme gyvam, tai bent dabar gėlėmis apipilsime. Man labai patiko viename seminare išgirsti lektorės žodžiai: „Nenormalu, kad vestuvėse būna mažiau gėlių, nei laidotuvėse. Būtina stengtis tą santykį pakeisti“. Pamažu jis ir keičiasi.

– O kaip asortimentas? Ar lietuviškos gėlės iš močiučių darželių madingos?

– Tikrai taip. Lietuviškos gėlės madingos ir olandų augintojai gali jų pasiūlyti tikrai daug (juokiasi).

– Olandai augina lietuviškas gėles?

– Jie augina tai, ko nori užsakovai. Pramoniniu būdu auginamos gėlės ilgiau nenuvysta. Ir mano močiutės darželyje gausu, sakykim, bijūnų, kurie dabar ypač madingi. Galėčiau glėbius atsivežti ir gražiausių puokščių prikomponuoti. Deja, jie labai greit nuvysta ir nubyra žiedlapiai. Todėl perkame olandiškus bijūnus, kurie ilgai žydi.

– Kokios lietuviškos gėlės dar yra populiarios?

– Astrai, ramunės, rugiagėlės, kardeliai, lelijos – visų ir neišvardinsiu.

– Kokie klientai įnoringiausi? Įtariu, kad nuotakos.

– Visokių klientų būna, žinoma, ir nuotakų. Visiškai suprantama, kad gražiausią gyvenimo dieną norisi kažko nepaprasto, idealaus ir tobulo. Stengiuosi padėti apsispręsti ir įvykdyti visus pageidavimus. Būtent jaunosios dažnai nori puokštės iš močiutės darželio. Pasiūlau atsivežti norimų gėlių ir padedu sukomponuoti. Netgi patariu, kad sakytų, jog pačios susikomponavo (juokiasi).

– Ar teikiate paslaugą „Gėlės į namus“?

– Žinoma! Per Motinos dieną išvežiojame kokių penkiolika puokščių. Vis didėjanti emigracija didina tokių sveikinimų poreikį. Iš Anglijos ar Ispanijos mamos pasveikinti neparlėksi, o sveikinti norisi. Mums darbo daugiau, bet kaip smagu matyti džiaugsmo ašaras, girdėti padėkas. Kartais sveikinamieji nė nesupranta, kiek rūpesčio ir širdies įdeda sveikinantieji. O aš matau, kaip atsakingai jie renkasi gėles, derina pristatymo laiką, atviruką, sveikinimo tekstą. Tikrai galiu teigti, kad kartu su puokšte kiekvienas gauna ir dovanotojo širdies šilumos dalelę. Ir mokinukai mokytojams renkasi atsakingai, nestveria pirmo pasitaikiusio žiedo.

– Lentynose matau ne tik gėles, bet ir įvairius suvenyrus, kvapius rankų darbo muilus. Plečiate asortimentą?

– Stengiamės, kad norintys pridėti ką nors prie gėlių galėtų čia pat ir rasti. Tokios smulkmenos yra paklausios.

– Nematau paruoštų puokščių. Ar iš anksto negaminate?

– Gaminu tik pagal užsakymą. Sukomponuoti galėsime ir skubančiam, o iš anksto paruoštos jau nebe tas. Pastovės dieną kitą, apvys, teks mesti lauk. Mes prekiaujame kokybiškomis, šviežiomis gėlėmis. Geriau užsisakome mažesnius kiekius, bet dažniau.

– Jūsų dienos bėga tarp gėlių. Ar lieka laiko kitiems pomėgiams?

– Išties, laiko labai trūksta. Kažkada mėgau siūti lėles – raganaites, dalyvaudavau su jomis Kaziuko mugėse, prekiaudavau. Deja, dabar tam laiko nebelieka – gal kada nors… Dukra Eglė baigė Meno mokyklos dailės skyrių, gal ji perims mano pomėgius.

– Šeimos moteriškoji pusė linkusi prie meno ir grožio. Gal ir vyras menininkas?

– Vyro dalia – išlaikyti tas menininkes (juokiasi).

Audronės Radzevičienės teigimu, kad ir kaip sunkiai begyventų, žmonės vertina grožį, todėl ir gėlės yra paklausios. Pritariu tam ir linkiu verslininkei sėkmės. Dovanokite grožį, jo nebūna per daug.

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 8 d. laikraščio „Širvis“ 6-ame šių metų numeryje. Ne vienas girdėjome posakį: „Susirask mėgstamą darbą ir tau niekada nereikės atostogų“. Deja, dažnai tenka girdėti: „Nekenčiu savo...