Naujausios žinios

Išnykę Širvintų krašto kaimai. Paežerėlis

Paežerėlis – nedidelis kaimas Kernavės seniūnijoje, esantis prie to paties pavadinimo ežero. Tiksliau, buvo, nes šiandien kaimo nebėra. Apie gimtąjį kaimą pasakoja jame gimusi ir iki vedybų gyvenusi Apolonija Jurkevičiūtė-Pukienė. Devyniasdešimt ketvirtuosius skaičiuojanti senolė dienas leidžia Širvintų rajono socialinių paslaugų centre.

„Gražus buvo mūsų kaimas, tvarkingas. Būdavo šeštadienį kuri nors mergina gatvę nušluoja, nuo ežero atsineštu smėliuku pabarsto – gražumėlis. Kaimas nedidelis, vos šešios sodybos, viena jų dūminė, joje Puzinų šeima gyveno. Žmonės nebuvo turtingi, žemės daug neturėjo, bet visi darbštūs, tvarkingi, „lodorių“ nebuvo. Artimiausi kaimai – Čirkai, Zaltarūnai, Pogulianka, Kryžiauka. Gyvenome pasienyje, iki lenkų sienos buvo vos keli šimtai metrų. Mūsų namuose du pasienio policininkai kambarį nuomojo.

Kaime gyveno trys Jurkevičiai – mano tėvelis Stasys, dar Ipolitas ir Juozas. Ne giminės, tik bendrapavardžiai. Dar buvo Ruseckai ir Armackai. Daugiausia žemės, po šešis hektarus, turėjo mūsų ir Ipolito Jurkevičiaus šeimos. Ruseckai dirbo keturis, o Armackai – du hektarus. Badaut nebadavo, bet pinigų trūko. Mūsų šeima laikėsi geriausiai, nes nuomininkai pirko produktus, tad pinigų nestigome. Žemės daug neturėjome, bet laikėme keturias karves, dvi telyčias, avių. Aišku, buvo ir paršų, ir vištų, kaipgi be to. Žemės būta geros ir derlingos. Kaimynai buvo draugiški, pagelbėdavo vieni kitiems. Vyrai ežere pažvejodavo, daugiausia kibdavo karosai, kuojos. Vieną žiemą žuvys pradėjo dusti, tai į šaltinį, ištekantį iš ežero, priplaukė lydekų, kaimiečiai jas krepšiais sėmė.

Kaimui užteko vieno šulinio, o į šaltinį nešdavom skalauti skalbinius.

Jaunimas nenuobodžiavo, šokius rengdavome kiekvieną savaitgalį. Sunkiausia buvo vienintelį kaimo muzikantą prisikalbinti. Tekdavo įkalbinėti ir vaišinti, kad per naktį grotų. Eidavome ir į kaimyninius kaimus, o jų jaunimas pas mus ateidavo, smagu buvo.

Tremties baisumai kaimą aplenkė, taip pat nė vienas iš kaimiečių neišėjo partizanauti. Bet partizanai į kaimą užsukdavo. Nieko nuostabaus, juk kaimas nuošalus, netoli miško. Kartais nė nežinodavome, kad jų būta: užeini rytą į kūlimui paruoštą klojimą, o asloje matyti batų pėdsakai. Tyliai atėjo, pailsėjo ir tyliai išėjo. Kai prašydavo maisto, maitindavome, žinoma. Juk dauguma buvo geri pažįstami. Ir nepasakodavome apie juos. Toks laikas buvo, reikėjo žinoti, ką ir kam gali pasakyti. Tie, nenulaikantys liežuvio, ne kartą skaudžiai nukentėjo.

Gera buvo mūsų kaime, gal būtų jis ir išlikęs, bet sovietams atėjus, laukus pušimis užsodino iki pat kiemų ir gyventi pasidarė neįmanoma. Kadangi daug žmonių išvažiavo į Lenkiją, liko tuščios sodybos, tai kaimynai pradėjo ieškoti geresnių namų ir išsikraustė. Mūsų sodybą nusipirko toksai Bareika, nors iki šiol nesuprantu kodėl, nes neilgai ir jis ten pagyveno, irgi išsikraustė. Nepriklausomybės pradžioje dar buvome su vyru nuvažiavę pasižiūrėti kaimo, bandėme turėtos žemės ribas nustatyti. Ką jau ten miške benustatysi…Tuomet buvo likę tik du namai – mūsų ir Armackų, bet apleisti, nušiurę. Gaila gimtojo kaimo, labai gaila.“

Apolonija pasakoja, kad jos tėtis Stasys Jurkevičius kariavo Pirmajame pasauliniame kare, penkerius metus išbuvo vokiečių nelaisvėje. Išeidamas paliko jaunąją žmoną Karoliną su dviem vaikučiais, o grįžęs rado ją vieną, mažyliai neišgyveno. Gimė dar penki vaikai, vyriausias brolis jaunas žuvo: jaunuoliai ardė rastą granatą ir susisprogdino. Tėtis irgi mirė anksti, mama liko su labai mažais vaikais.

Šiandien Apolonija likusi viena, sesuo ir broliai jau mirę. Ko gero, ji paskutinė Paežerėlio kaimo gyventoja. Ji pasakoja, kad Kernavėj dar gyveno Armackaitė-Gelažauskienė, bet ji irgi panašaus amžiaus, tad nežinia, ar dar begyvena.

1795 metų gyventojų surašymo metu Paežerėlyje buvo trys dūmai (sodybos) su 34 gyventojais. Gyveno Pakalnių, Pečiulių, Tiškevičių ir Vilkevičių šeimos. 1905 metais gyveno 26, o 1942 m. – 33 gyventojai.

Laikas sunaikino ne tik Paežerėlius. Čirkuose šiandien trys gyventojai, Poguliankoj – du, Zaltarūnuose – vienas. O Kryžiauka II-oji tuščia. O juk 1939 metais Čirkuose buvo net 11 ūkių su 45 gyventojais, Poguliankoj – atitinkamai 5 ir 61, Kryžiaukoj II-ojoj – 7 ir 32. Įdomu, kokios priežastys lėmė tų kaimų nykimą?

Apsilankėme Paežerėlyje. Vaizdas nykus. Ežeras užpelkėjęs, apaugęs žolėmis. Vienas namas sugriuvęs, kitas, Apolonijos tėvų, be langų ir durų. Dar matosi kraigo puošimai. Dar išlikusi pirtis. Gyventi čia nebesinorėtų, nebent patinka vienuma ir miško aplinka. Buvusiame kaime įsiviešpatavo laukinė gamta. Liūdna ir gaila.

Nuotraukos Artūro Olševskio

 

2 Comments on Išnykę Širvintų krašto kaimai. Paežerėlis

  1. Irena Bernotienė // 2018 liepos 13 13:13 at // Atsakyti

    Noriu patikslinti Paežerėlio kaimo gyventojus. Šiuo metu dar gyvena dvi šio kaimo gyventojos-seserys. Aldona Ruseckaitė-Tomašauskienė (1931-08-10) gyvena Vilniaus raj., Aliejūnų km. ir Genovaitė Ruseckaitė-Bereznauskienė (1930-07-15) gyvena Širvintų raj.,Viršuliškių km.

  2. Ačiū, gerbiama Irena. O gal tos ponios turi įdomių prisiminimų apie savo gimtą kraštą, ar įdomių nuotraukų, mielai tokią medžiagą išspausdintume.Kaip suprantu, p. Aldona yra Jūsų mama, tai gal ir Jūs galite ką nors papasakoti?

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*