Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 1 d. laikraščio „Širvis“ 30-ame šių metų numeryje.

Į vienos dienos ekskursiją į Trakus išvyko 50 „Bočių“ bendrijos narių. „Yra Lietuvoje vietovių, kurių populiarumas priklauso ne nuo jų dydžio, o nuo vaidmens tautos istorijoje. Trakai – viena iš jų,“ – rašė garsus architektas Stanislovas Mikulionis.

Įvairių minčių kyla žmogui, esančiam vasaros glėbyje. Nors laikas beribis ir amžinas, mes niekada jo neturime. Skubame…

Pasidžiaukime vasara, kol saulė dar aukštai, kol visur dar liepsnoja vešli žaluma, kol diena dar ilga. O gal vasarvydžio naktį išeikime į kiemą ir pamąstykime, koks nuostabus dalykas yra gyvenimas, kad ir ką apie jį kalbėtų. Tokiais pamąstymais liepos 25 d. rajono „Bočių“ bendrijos nariai susėdome į autobusą ir pirmyn į Trakus. Ekskursijos vadove šioje išvykoje buvo gidė Irena iš Vilniaus ekskursijų biuro. Gidė pradėjo kelionę nuo pasakojimo apie Trakus. Greit privažiavome pirmąjį mūsų lankytiną objektą „Angelų kalva“. Tai tarsi simbolinis vainikas Trakams. Jį sudaro įvairios, beveik penkių metrų aukščio angelų skulptūros, simbolizuojančios pagrindines krikščioniškąsias vertybes: tikėjimą, meilę, viltį… Aš išsirinkau savo angelą, kuris globotų mano mintį: „lengvą lyg plunksną, plačią lyg jūrą, gilią lyg širdį“. Sėdome į autobusą ir mes jau Užutrakio dvaro sodyboje – Galvės ir Skaisčio ežerų pusiasalyje – baltasis miesto perlas. Aristokratiškasis Užutrakio dvaras, sukurtas grafo Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos kunigaikštytės Jadvygos iniciatyva. Sovietų Sąjungai 1940 metais okupavus Lietuvą, dvaras buvo nacionalizuotas. Šiandien Užutrakio dvaro sodyba – nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, nuo 1995 m. valdomas ir tvarkomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos. Toliau pabuvojome domininkonų vienuolyno koplyčioje, kurioje eksponuojami liturginiai indai, drabužiai, altoriaus reikmenys, religinio siužeto kūriniai. Po koplyčia restauruotas rūsys, kuriame eksponuojami liturginiai reikmenys. 2012 metais atidaryta atnaujinta sakralinio meno ekspozicija, atkurtas vienuolyno buities fragmentas. 2016 metais ekspozicija praturtinta įspūdingu tapytojo G. Kazimerėno paveikslu „Nukryžiuotasis“ ir keli naujai įsigyti eksponatai.

Toliau pėstute ėjome Karaimų gatve – „mažuoju miestu“ – taip kurį laiką buvo vadinama ši vietovė. Kai 1397 metais Vytautas Didysis pakvietė karaimų ir totorių šeimas į Trakus, jas apgyvendino šioje gatvėje. Karaimų namai dažniausiai stovi galu su trimis langais į gatvės pusę. Dauguma legendų byloja, jog trys langai į gatvę karaimo name turi paskirtį: vienas langas skirtas Dievui, antras – Vytautui, trečias – pačiam namo savininkui. Trakuose gyvenantys karaimai yra vienintelė pasaulyje bendruomenė, išsaugojusi unikalią kalbą, tradicijas. Apžiūrėjome karaimų maldos namus – tai viena iš trijų pasaulyje veikiančių kinesu.

Toliau pėsčiomis į Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią (XV a.). Tai unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis ir menantis šešių šimtmečių praeitį. Bažnyčios ir dailės paveldas, turi gotikos ir baroko elementų. Tikinčiuosius ir piligrimus traukia ne tik gausūs istorijos ir meno paminklai, bet pirmiausia malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas – seniausias Lietuvoje Dievo Motinos atvaizdas. Jam suteiktas Lietuvos Globėjos titulas, kuris byloja apie gilią tradiciją Lietuvą suvokti kaip Marijos žemę – kraštą, kurį globoja Dievo Motinos užtarimai. Pasimeldę, kiekvienas sava intencijas, pasukome link Šv. Jono Nepamuko koplytstulpio, kuris pastatytas XVIII a. buvusioje miesto turgaus aikštėje.

Šv. Jonas Nepomukas – žvejų ir ežerų miesto gyventojų globėjas, Trakų miesto globėjas. Šio šventojo atvaizdas yra naudojamas miesto herbe.

Pasiklausę varpo skambesio, pėstute keliaujame prie Trakų salos pilies (XIV– XVa.). Gidė Irena įdomiai pasakojo pilies kūrimosi istoriją, kaip 1430 m. valdovas Vytautas baigė šlovingą savo gyvenimo kelią. 1962 m. pilyje įkurtas Trakų istorijos muziejus. Pilies menėje ir kiemelyje vyksta koncertai, festivaliai, parodos ir t. t. Pilį lanko ir svečiuojasi joje garbūs pasaulio valstybių vadovai ir kiti garbingi asmenys. Galvės ežero karūna – Trakų salos pilis.

Gerokai nuvargę, grįžome prie autobuso, kuris mus vežė namolio. Smagu buvo pakeliauti po gražiausias Trakų krašto vietas ir praturtėti vaizdais, žiniomis, o susėdus gamtos prieglobstyje iš širdies pabendrauti, pamąstyti… Grįžome į namus tik pavargę, bet laimingi, suprasdami, kad laimė matuojama ne pinigais. Ji mūsų laukia draugo šypsenoje, besiskleidžiančiame žiede, lakštingalos giesmėje… Mus praturtina bičiulystė.

Nuoširdus AČIŪ šios kelionės organizatorei gerb. Genovaitei ir visiems, kurie talkino Jai. Laukiame naujų išvykų ar susiėjimų.

Ekskursijoje dalyvavusių „Bočių“ vardu Elena Pakalnienė

Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 1 d. laikraščio „Širvis“ 30-ame šių metų numeryje. Į vienos dienos ekskursiją į Trakus išvyko 50 „Bočių“ bendrijos narių. „Yra Lietuvoje vietovių, kurių populiarumas priklauso ne nuo jų...