Pasidalink per Facebook!

Savo pasvarstymus norėčiau pradėti poeto Kęstučio Genio eilėraščio „Atmintį išsaugokim“ eilutėmis „Atmintį išsaugokim ateinančioms kartoms, kad žinotų jie, kad nieko nepamirštų…“. Iš tiesų svarbu žinoti savo istoriją, svarbu ją išmanyti ir dar svarbiau perduoti, nes, žinodami kas buvome, žinosime kuo galime būti.

Mintis šiam pasvarstymui nešiojausi seniai, tačiau vis nebūdavo progos, o gal būdavo, tačiau netinkamas momentas arba aktualesnė tema pasitaikydavo. Visgi, sulaukiau. Ir ko? Ėgi iš antro karto pastatyto ir jau spėjusio susilaukti feisbuko platybėse didelio „laikų“ (patiktukų) kiekio įvažiavimo į Širvintas nuo Ukmergės pusės riboženklio.

„Labai gražu. Puiku. Gražėjančios Širvintos. Šaunuolė mūsų merė“ ir taip toliau, ir panašiai trimituoja komentatoriai. Nesiginčysiu, užrašas kuklus, bet aiškus, iš tiesų puošnus, su mintimi apie rajono istorinę praeitį, legendą. Pastarasis variantas kur kas geriau atrodo, nei prieš tai buvęs, bent mano akiai.

O kiek pompastikos buvo derinant pirmąjį briedinį variantą, kiek ta pati komanda triūsė, o rezultatas – prireikė antro karto ir užteko vietinės menininkės minties. Iš karto taip padaryti buvo negalima, o va antrą kartą – be problemų. Jei pirmąjį kartą statant briedį buvo pristatytas maketas, miestiečiai ir svečiai galėjo išreikšti savo nuomonę, nepamenu, tik ar nebuvo balsavimo, tai antru kartu viskas tyliai ramiai: briedis nušuoliavo laukais, o jo vietą užėmė užrašas ir viskas: nei kas klausė, nei kas derino su piliečiais, o rezultatu, vadovaujantis feisbuko komentatorių vertinimu, visi liko patenkinti.

Bet mano pamąstymai ne apie tai.

Visa ši miesto riboženklio istorija man primena gerai surežisuotą akciją, popsinės kultūros propaguotojų dovanėlė šios kultūros vartotojams. Trumpalaikis, menkavertis, o gal ir visiškai bevertis miesto užrašo pastatymas sureikšmintas ir dar ne viskas, nes toks pats užrašas turėtų atsirasti ir iš kitos miesto pusės, atvažiuojant nuo Vilniaus. O liekamoji viso šito veikalo esmė: gražu? šiuolaikiška? atrakcija? Ar kas dar? Na dėl skonio nesiginčijama, šiuolaikiška greitai virsta senamadiška, atrakcija tą pačią dieną pasibaigia ir viskas? Nei atminties, nei istorijos, o tik popsas. O kur rimtesni dalykai, kur istorijos puoselėjimas ir išsaugojimas ateities kartoms?

Štai prieš gerus ketverius–penkerius metus Nepriklausomybės aikštėje, Širvintose, atsirado paminklas Vyčio kryžiaus ordino kavalierei Libai Mednikienei, kuri rinko karines žinias, jas perduodavo Lietuvos kariuomenei bei partizanams. Jos namuose veikė partizanų štabas, čia jie rasdavo prieglobstį. Žvalgybinę medžiagą dažnai rinko per savo tautiečius, turėjusius galimybę pabuvoti lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Paminklas atsirado, tačiau L. Mednikienės bareljefo niekaip nepavyko pakabinti, nors pradinė mintis, panašu, kad tokia ir buvo, nes paminklo viršuje palikta tuščia vieta.

Tai pačiai aktyviai dirbančiai merės vadovaujamai komandai tikriausiai nė motais buvo tas paminklas. Stovi ir gerai, o visa kita – nesvarbu.
Žinoma, kad svarbu, juk asmenybė neeilinė, juk tokių istorinių faktų neturime tiek daug, kad galėtume nekreipti dėmesio. Va turbūt radosi žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“, galbūt dar kokie bendraminčiai ir tuoj sukruto komanda, Kultūros centras, šventė, skelbimas. O kodėl to negalima buvo padaryti anksčiau? Žinoma, geriau vėliau negu niekada, sakys tūlas komentatorius. Žinoma, kad geriau, bet norisi, kad būtų iš karto gerai. Užrašas įvažiuojant į miestą ir Vyčio kryžiaus ordino nuopelnai – nepalyginami dalykai, bet dėmesys vienam ir kitam įvykiui labai gerai palyginamas.

Kitas, ne ką mažiau dėmesio vertas ir taip pat Savivaldybės puikiai vilkinamas istorinės atminties išsaugojimo pavyzdys yra savanorių, kovojusių ir žuvusių Širvintų–Giedraičių mūšyje, atminimo lentos pastatymas toje pačioje Nepriklausomybės aikštėje. Dar 2018 m. vasario mėnesį Širvintų miesto bendruomenė kreipėsi į tą pačią merę. Pritarimas gautas, atrodė, kad viskas bus gerai, o prisimenant savanorių atliktus žygius, dėkojant jiems už iškovotą laisvę, įvairūs renginiai šiems didvyriams paminėti iškilmingomis progomis turėtų atitinkamą politinį krūvį, o ne vien tautinių šokių, žaidimų ar mūsų savitos virtuvės demonstravimą. Betgi jau dveji metai praėjo, o rezultato jokio. Paskutinis viešas ir oficialus Savivaldybės atsakymas skambėjo taip, kad tai yra svarbus žingsnis ir būtinai reikia išdiskutuoti su visuomene. Tai va ir diskutuojame, ir ieškome vietos, sprendžiame kitus iškylančius klausimus. Va kaip mums rūpi savanoriai, kurie savo galvas paguldė dėl mūsų, kad gyventume taip, kaip dabar gyvename. Ta pati bendruomenė tenorėjo tik leidimo statyti atminimo lentą, viskuo kitu būtų pasirūpinta, bet panašu, jog tai visiškai nesvarbu komandai su mere priešaky. Žinoma, kam gali būti įdomi istorija, ir dar kažkokios senienos. Va užrašas prieš miesto pradžią – rimta, o čia. Jei kam reikia, lai statosi, išskiria kampelį nuosavos žemės ir amžina istoriją.

Toks požiūris daug ką pasako ir parodo. Visų pirmiausia parodo, kokiomis vertybėmis ir kuo vadovaujamasi, o kitas dalykas, ką galime įžvelgti, tai visiškas paviršutiniškumas, perdėm nesirūpinama kultūros, švietimo, istorijos puoselėjimu. Rūpinamasi aikštėmis, takeliais, trinkelėmis, asfaltu, baseinu, tai ko rezultatus galima pamatyti greitai: pastatei namą – gali pasigirti ir nusifotografuoti, nutiesei kelią – nuotrauką feisbukui yra, o ką su ta kultūra, čia jau rezultatai bus vėliau, ne iš karto, tačiau išliekamoji vertė žymiai didesnė, nei nutiesto kelio ar sutvarkytos aikštės. Sutinku, visko reikia: sutvarkyto kelio, gražios aikštės, bet ar nesvarbu, kas vaikščios tais keliais ar aikštėmis. Gal dėl to laidojant paskutinį ilgiausiai išsilaikiusį partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną, buvo sakoma, kad koloborantai net nužudytų partizanų bijojo, slėpė jų kūnus, norėjo ištrinti iš mūsų atminties partizanų vardus, tačiau nepavyko, todėl labai svarbu ateinančioms kartoms perduoti, kad partizanai paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę.

Pasak menotyrininkės Rasos Antanavičiūtės, norint ką nors įamžinti ar pagerbti, geriausia tai daryti darbais: „Manau, daug efektyviau būtų tuos žmones įamžinti, atliekant darbus. Tai būtų ilgaamžiška. Pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus vardo Vilniaus apvažiavimas ar Vileišių greitasis traukinys į Europą. Tokie dalykai išlieka ilgiau, juos žmonės dažniau mini ir pinigai nėra iššvaistomi.“

Širvintose apie gatvių pavadinimų keitimą taip pat buvo kalbėta su minėta komanda, tačiau ir lig šiolei turime P. Cvirkos, L. Giros, J. Janonio gatves, o tos pačios L. Mednikienės, Šimtmečio ir pan. neatsirado. Žinoma, kad tai tik požiūrio, prioriteto klausimas: kas svarbu komandai, tą ir darom, o kas komandai vadovauja – generolas, o koks generolas – tokia ir kariuomenė.

Ir paskutinis pasvarstymas, gal galima būtų Širvintų krašto muziejų steigti ne Kernavėje, o pavyzdžiui Vilniuje, tuomet daugiau žmonių galės apsilankyti mūsų krašto muziejuje, pasižvalgyti, kaip gyvena jų kaimynystėje žmonės. Kernavė gerai, bet sostinė dar geriau žinomumui ir populiarumui. Žinoma, kad tai ironija. Ar Širvintų miestas su visais penkiais tūkstančiais gyventojų nenusipelnė turėti muziejaus savo mieste? Negi Kernavė vertesnė už mūsų miestą, kuriame gyvename, dirbame, švenčiame? Ei komanda, gal dar kartą pagalvokite?!

ATMINTĮ IŠSAUGOKIM

Atmintį išsaugokim ateinančioms kartoms,
Kad žinotų jie, kad nieko nepamirštų
Kad istorijos neparašytų su klaidom,
Kad nekaišiotų kaip mes tarp durų pirštų.

Tegu žino jie, kas buvo priešai, kas draugai,
Kas Tėvynę išdavė, o kas ją gynė,
Ir už mūsų nepriklausomą Tėvynę
Kas paguldė galvas giriose kaip sakalai.

Atmintį išsaugokim, kad šviestų ji visiems
Mums žvakutėje, užkurtoje per Vėlines,
Jums, kurie Tėvynėje gyvensite, laisviems
Kaip vytis balta ir kaip trispalvė vėliava

Tegu žino jie, už ką mažus vaikus
Vos užgimusius „gėbistai“ sužvėrėję
Vežė, šaudė, žudė ir suiminėjo
Kišo gyvus po ledu, marino juos badu…

Tegu žino jie tenepamiršta niekados
Budeliai ir tie dabar prisipažįsta,
Kad sugriuvo jų šėtono karalystė,
Kad jėga negalima pavergt laisvos tautos!

Atmintį išsaugokim, kad šviestų ji visiems
Mums žvakutėje, užkurtoje per vėlines
Jums, kurie Tėvynėje gyvensite, laisviems
Kaip vytis balta ir kaip trispalvė vėliava.
K. Genys

Savo pasvarstymus norėčiau pradėti poeto Kęstučio Genio eilėraščio „Atmintį išsaugokim“ eilutėmis „Atmintį išsaugokim ateinančioms kartoms, kad žinotų jie, kad nieko nepamirštų…“. Iš tiesų svarbu žinoti savo istoriją, svarbu ją išmanyti...