Pasidalink per Facebook!

Esu nuolatinė „Širvio“ skaitytoja ir labai džiaugiuosi šiuo laikraščiu – ne kiekvienas  rajonas ar savivaldybė gali pasidžiaugti tokia puikia pilietiškumo apraiška – mažiausia Savivaldybė, o turi savo piliečių gera valia kuriamą laikraštį! Bet va dėl daugelio liūdnų ir  neigiamų gaidų jame tai nesidžiaugiu.

O labiausiai mane liūdina skaitytojų pasisakymai, kuriuose taip pat tik skųstis ir verkšlenti mokame.

Noriu oponuoti jau pasenusį pernai metų paskutinio numerio skaitytojos pasisakymą apie rinkliavas mokyklose ir darželiuose („Rinkliavų metas“,  „Širvis“ Nr. 4).

Vis kantriai laukiu – o kada pasibaigs tos pesimistinės gaidos ir kada mes tapsime ne gyventojais, o piliečiais? Nebijančiais pasakyti „Ne“, „nesutinku“, arba „turiu kitą nuomonę / pasiūlymą“?

Prisiminkime Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos labdaros renginį. Esu sužavėta renginio idėja ir jo kokybe, pasiruošimu ir įgyvendinimu. Pagaliau neverkšlenama, kad niekas nenuperka mokyklai kėdžių, bet imamasi veiksmo tikslui pasiekti!

Vakaronės tema – „Baltas lino gyvenimas“ įdomi ne tik vaikui, bet ir suaugusiam. Ir ne tik vaikai, bet ir tėveliai smagiai ir linksmai pasibuvo, daug ką naujo sužinojo. O kiek pasiruošimo ir darbo buvo įdėta: dekoracijos, įvairiausi rankdarbiai, kiek patys organizatoriai sunešė visokių gėrybių iš namų, kaži kiek valandų ruošėsi – kepė pyragus, tepė sumuštinius, gamino nuostabaus grožio „sodus“. Kaip manote, kiek eurų jie paaukojo, jau neskaičiuojant įdėto darbo? Ir kai perskaitau, kad kažkas temato tik tuos 5 Eurus, kurių paprašė už dalyvavimą vakaronėje ir dar verkšlena, kad „vertė sumokėti“, ne tik juokinga, bet ir pikta, kad žmogus arčiau savo nosies nemato. Juolab, kad, manau, tikrai buvo galima ne 5 eurus, o pyragą atnešti, kurį būtų pardavę ir dar daugiau gal pinigėlių surinkę. VISADA – išeitis yra, jei tik yra noras. Ir labai rekomenduočiau paskaityti apie šį renginį visus, kurie ten nebuvo, apie tokį renginį negėda visai Lietuvai pasakoti. Straipsnį rasite čia.

Apie Pradinės mokyklos renginius ir dovanų kainas taip pat neverta skųstis, juk, ką ir už kiek dovanosime, sprendžiame mes patys – tėvai. Bent jau mūsų klasėje taip yra. Ir kiekvieno nuomonė išklausoma, nebent  tos nuomonės nesiteikiama garsiai išreikšti.

Taigi, mieli Širvintų rajono žmonės, prieš kritikuodami tuos, kurie daro (gal ir netobulai kažką, bet daro!) pamąstykime, ką mes patys galėtume padaryti gero ar kaip prisidėti prie jau esamų pozityvių iniciatyvų.

Va tada mes žengsime žingsnį link piliečių visuomenės! Va tada nereiks verkšlenti, kad kažkas verčia, liepia, atima. Tuomet patys duosime ir džiaugsimės, kad tiek daug visi kartu galime!

Esu nuolatinė „Širvio“ skaitytoja ir labai džiaugiuosi šiuo laikraščiu – ne kiekvienas  rajonas ar savivaldybė gali pasidžiaugti tokia puikia pilietiškumo apraiška – mažiausia Savivaldybė, o turi savo piliečių gera valia...