Pasidalink per Facebook!

Būtų įdomu paklausti gerbiamų skaitytojų, kiek kartų yra girdėję tokius posakius kaip „nebijok”, „neliūdėk”, „gyvenk toliau”, „mąstyk pozityviai”. Jie kelia susierzinimą, bejėgiškumą, jausmą, kad esi nesuprastas. Ypač tai sunku girdėti įvykus nelaimei, netekus artimojo. Negatyvios, sunkios emocijos ir jausmai nėra priimtini mūsų šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau ar galima įsakyti sau jausti ar nejausti tam tikro jausmo? Ar galime išgalvoti džiaugsmą? Ar galime kitam atiduoti savo liūdesį?

Gera, kai jausmai yra pozityvūs. Jie atneša lengvumo, noro dalintis, mėgautis gyvenimu. Yra nuostabu įsimylėti, maloniai nustebti, susižavėti viena ar kita asmenybe, idėja, kūriniu. Šių jausmų negalime sukontroliuoti, kaip negalime sukontroliuoti ir taip vadinamų negatyviųjų, kadangi jausmai kyla žmogaus viduje, kaip tikrovė, pasakanti žmogui apie jį patį kai ką svarbaus. Ką mes galime padaryti — tai išjausti viską, kas kyla viduje ir pasitelkus išmintį, stengtis suprasti, ką tai kalba mums ir kaip tai išreikšti.

Austrų egzistencinės psichoanalizės prof. Alfried Längle jausmus apibrėžia kaip gyvybiškai svarbius, sujungiančius mus su savo gyvenimu, turinčius egzistencinį svorį. Jausmai tokie svarbūs kaip kūnas svarbus mūsų buvimui pasaulyje. Kaip skeletui reikalingas kūnas, kuriuo teka gyvybė, taip protui reikalingi jausmai. Jei yra jausmai, reiškia yra gyvenimas. Dėka jausmų mes save realizuojame kaip gyvi, iš buvimo gyvam jausmai ir kyla.

Taigi, bandydami slopinti jausmus, tiek pozityvius, tiek negatyvius, mes atsisakome gyvenimo. Atkreiptinas dėmesys, kad slopinant sunkius jausmus, greta jų gramzdiname ir tikrą džiaugsmą, laimės pojūtį. Tačiau būtent sunkiuosius mes ir esame linkę užmiršti, „užkasti”, apkaišyti sėkmės įvaizdžiu, intensyviu darbu, įvairia (atrodytų gal net prasminga) veikla, skubėjimu, o gal net malda ar meditacija, naudojant juos kaip būdą pabėgti nuo tikrovės, o ne susitikti su ja. Tačiau jei išdrįstume paklausti savęs, ką iš tikro jaučiu, ką tas jausmas man pasakoja apie mane, galbūt atrasime mums reikšmingą atsakymą! Liūdesys gali kalbėti apie tai, kad netekome kažko svarbaus ar neįgyvendinome mums svarbios veiklos ir t.t. Pyktis gali rodyti, kad kažkas peržengė mūsų leistinas ribas, įžeidė, įskaudino. Netekties atveju, kyla daugybė jausmų, kuriuos sunku kontroliuoti, todėl geriausias būdas su jais sutarti, tai išraiška. Išraiška per fizinę veiklą, kūrybą, bei, žinoma, kalbant apie juos su kitais. Be to, jausmai parodo  tai, kas mums svarbu, tad ir po netekties kylantys jausmai rodo, koks svarbus mums buvo žmogus, kaip mes jį mylėjome ir vertinome, buvome artimi.

Leisdami visiems jausmams būti, pripažindami jų svarbą ir reikšmę mums, mūsų gyvenimui, klausydami jų nešamos žinios, esame gyvi, gyvybingi (net ir giliai liūdėdami). Pasitelkiant protą, galime suprasti jų nešamą žinią, tinkamai išreikšti, ir tokiu būdu būti pilnaverčiais, vienovėje su savimi, savo gyvenimu. Norisi tik palinkėti — kuo didžiausios drąsos.

Jurgita Vaitkutė, asociacijos „Artimiems“ narė

Būtų įdomu paklausti gerbiamų skaitytojų, kiek kartų yra girdėję tokius posakius kaip „nebijok”, „neliūdėk”, „gyvenk toliau”, „mąstyk pozityviai”. Jie kelia susierzinimą, bejėgiškumą, jausmą, kad esi nesuprastas. Ypač tai sunku girdėti...