Naujausios žinios

Kaimynas – kaimynui…

Pranciška

Nomedos Drazdienės piešinys

Kol varpininkėlis politikuodamas po miestelį laksto ir rinkiminius pažadus galvon dedasi, aš naudojos gerais orais ir dienas leidžiu sode. Savaitgalį ir anūkėlių sulaukiau, džiaugsmas koksai. Lai pabūna gryname ore, morką beveik ekologišką sugraužia, obuoliuką nusiskina, nieko mano aukseliams negaila. Vos pasisveikinę, anie sklypo galan nulėkė – avietėmis pasmaguriauti, krūmuose gūžynėmis pažaisti. Maniau, iki sutemų jų nebeprisišauksiu, teks vakarienę triskart šildyti, bet parbėgo jie gal po pusvalandžio garsiai raudodami. Pasirodo, kaimynė iš gretimo sklypo juos, vargšelius, su triukšmu iš avietyno išvijo, liepė drožti namo ir tyliai sėdėti. Kodėl? Pamaniau, kad manieji išdykėliai ribų nepaisė ir į josios avietes patyliukais įsisuko. Pasirodo, be reikalo apie brangiuosius anūkėlius negerai pagalvojau, nerinko jie svetimų uogų. Nepatiko vaikelių gūžynės kaimynės Sargiui: nervingas jisai, kol kažkas avietėse šmirinėja, nenustoja loti. Taip, kai aš skinu avietes, Sargis irgi bosija, net kitame sodo gale girdisi, bet manęs kaimynė namo neveja. Ir dabar, nušluosčiusi anūkėliams ašarotus veidelius, nukeliavau avietynan. Uogas rinkau, krūmus trypiau, dainas dainavau – ir nieko. Sargis bosija, grandinę plėšo, kaimynė tyli it partizanė, iš namelio savojo nė nosies nekiša. Nesuprantu, kur žiūri vaikų teisių tarnybos, tokią teroristę bausti ir auklėti reiktų. Manęs, smarkios moteriškės, privengia, o mažylius gali terorizuoti? Josios šuns nervai jai svarbesni už mano anūkų pramogas? Teks imtis rimtų priemonių. O jų yra: neseniai viena pažįstama pasakojo, kaip ji savajame keturbutyje tvarką įvedė: paradines duris, per kurias visi vaikščiodavo, užrakino, kaimynams liepė įėjimu iš kiemo pusės naudotis. Nes ją nervina trepsėjimas už josios durų, o ji moteris silpnos sveikatos, jai reikalinga tyla ir ramybė. Visai kaip mano sodo kaimynei ir josios Sargiui – tiesiog vienas prie vieno. O ko reikia kaimynams, visai nesvarbu, svarbiausia – asmeniniai interesai.

Besvarstydama apie poveikio kaimynei priemones, netikėtai supratau, kad ji mane aplenkė ir ėmėsi tų priemonių pirmoji. Tad dabar beliko kurpti keršto planus, sumąstyti, kaip kaimynėlės ir josios Sargio būtį sode paversti tikru pragaru. Ir sugalvosiu, prižadu, niekas manęs nesustabdys. Antai ir tą pažįstamą kaimynai raminti bandė, net savivaldos klerkus pagalbon pasikvietę. Nepadėjo. Vos klerkai išvažiavo, ji vėl paradines duris užrakino ir dar seną spintą ant jų pakabino. Priešas nepraeis!

Beje, kitos kaimynės vyras siūlėsi mano avietyne pabudėti ir pažiūrėti, ar kaimynė ir jam lieps namo keliauti ir Sargio nenervinti. Bet jo žmonelė griežtą veto tam žygiui uždėjo. Jau ji žinanti, kuo ta sargyba baigsis: pasikvies jį kaimynėlė taurei kavos, tuomet anas visai kelią namo pamirš. Netekau sąjungininko, teks pačiai su kaimyne santykius aiškintis.

Tad, mielieji, kaip jūs užbaigtumėt frazę „Kaimynas – kaimynui…?“ Yra du variantai: „…tarsi giminėlė“ arba… „nelyg priešas pikčiausias“. Labai jau man įdomu, kuri frazė būtų nugalėtoja? Balsuokime.

P.S. Neišsigąskite, varpininkėlis niekur nedingo, po savaitės vėl kokią kreivą išmintį paskelbs. Laukite ir būsite patenkinti.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*