Naujausios žinios

Kaip elgtis, kai šalia nutinka nelaimė

bernardinai.lt

Kai šalia nutinka kažkas baisaus, žmogiška į tai reaguoti emocingai, jausti baimę, netikrumą, nerimą. Ypač, kai nelaimė nutinka arti – su žmonėmis, kuriuos vienaip ar kitaip pažįsti.

Kai nelaimė turi aiškų nukentėjusį ir kaltininką, situacija tampa dar komplikuotesnė. Žmonėms instinktyviai norisi atstatyti teisingumą. Kaip elgtis, kad teisingumo poreikis nevirstų keršto troškimu? „Dantis už dantį“, „Gyvybė už gyvybę“? Kaip gedėti ir kaip išlikti oriam, bet ne abejingam? Kaip išmokti pamoką, o ne pasmerkti?

  1. Nelaimė artimoje aplinkoje visada atneša skausmą. Mokėkime jį parodyti, įvardindami tai, ką jaučiame, nesiveldami į kaltų – teisių apkalbėjimą. Apkalbos niekada neduoda naudos ir nepadeda nei apkalbančiam, nei apkalbėtam. Kai nelaimė didelė, tylėti ir visas emocijas atlaikyti vienam labai sunku, todėl įvykio detales, su juo susijusius žmones, ypač tai, dėl ko nesame tikri, aptarkime tik su pačiais artimiausiais žmonėmis, už kuriuos garantuoti, kad pokalbio su jumis nepavers apkalbomis „po visą miestą“.
  2. Jei nelaimė atnešė aukų, mokėkime jas užjausti, susilaikydami nuo komentarų apie kaltuosius – kurstydami aukos artimųjų neapykantą – jiems nepadėsime.
  3. Atsakingai bendraukime su pareigūnais ir žiniasklaida. Informacijos apie nelaimės kaltininkus suteikiamas pareigūnams – mūsų pareiga, su nelaime nesusijusių aplinkybių pasakojimas žurnalistams – apkalbos, dėl kurių vėliau patiems gali būti gėda. Ypač mažoje bendruomenėje – jau kitą dieną parduotuvėje ar darbe sutikus kaltinamojo artimuosius, kenčiančius dėl įvykio, gali būti labai nesmagu. Juk tai, kad kaltinamasis kažkada mus įžeidė ar vaikystėje iš kaimynų sodo vogė obuolius, niekaip nesusiję su tuo, kad šiandien jis kaltas dėl įvykio. Nederėtų kalbėti apie žmogaus šeimyninio gyvenimo detales, jo silpnybes, jautrias vietas. Žurnalistams reikia atskleisti tik patikrintas, gerai žinomas ir tik su įvykiu susijusias detales. Pareigūnams galima atskleisti daugiau – ne tik jūsų žinomas, bet ir įtariamas detales, galinčias padėti atskleisti nusikaltimą. Bet būtinai reikia pabrėžti tai, ką jūs žinote iš tikrųjų, o ką tik įtariate.
  4. Vengti stereotipų. Tai, kad įvykio ar nusikaltimo kaltininkas ar auka priklauso kokiai nors stigmatizuotai grupei, nėra nusikaltimo aplinkybė. Tad teigti, kad „visi čigonai vagia“, „žalias jaunimas laksto, kaip akis išdegęs“, „alkoholikai amžiais muša savo žmonas ir vaikus“ – labai netinkama praktika. Ypač tokių „tiesų“ atskleidimas tretiesiems asmenims gali pridaryti daug žalos.
  5. Atskirti nusikaltimo ar nelaimės aplinkybių detales ir neįsivelti į nuodėmių paieškos liūną – visi jų turime. Ir tai, kad kaltasis „kažkada kažką padarė“ niekaip nesusiję su tuo, kas nutiko šiandien.

Kai visa Lietuva sukluso dėl nelaimės Širvintose, kai eidamas per pėsčiųjų perėją žuvo vaikinas, o kartu ėjusi mergina buvo sužeista, kaip ir didžioji dalis neabejingų žmonių, gyvenau liūdesy. Akiratyje – daugiau ar mažiau matyti/ pažinti žmonės ar jų artimieji. Tokiomis minutėmis ypatingai atkakliai ieškau atsakymų – kaip elgtis.

Lyg tyčia šiandien perskaičiau amerikiečių filosofės mintis straipsnyje „Šiaurės Atėnuose“. Ji kalba apie tai, kad nelaimės (pvz., karo) akivaizdoje žmonės linkę vienų žmonių gailėti (gedėti) labiau nei kitų. Tarsi tie pirmieji, dažniausiai – esantys arčiau, pažįstami, tokie, kaip „mes“ – būtų gyvesni už tuos kitus, kurie tolimesni, nepažįstami ar kaltieji. Tai mus įsuka į užburtą ratą – juk šiandien kaltininkas toliau nuo mūsų, rytoj – arčiau. Ir jei šiandien „mažiau gyvas“ žmogus, kurio gyvybės mes nelinkę saugoti (posakiais – „grąžinti tokiems mirties bausmę“, „sušaudyti tokius“ ir pan.), yra toliau mūsų, tai rytoj gali būti mums artimas žmogus. Kaip sakoma – „ligos, „tiurmos“ ir ubago lazdos niekada neišsižadėk“. Dauguma mūsų ar mūsų artimųjų – vairuoja. Neduokdie kuriam tapti nelaimės kaltininku. Ar tada žmogus, kaltas dėl įvykio ar padaręs nusikaltimą, bus labiau gyvas ir labiau vertas atjautos už tą, kuris nusikalto šiandien?

Be abejo, kaltė yra kaltė ir žmogus, gyvenantis teisinėje valstybėje privalo kaltę „išpirkti“ pagal galiojančius įstatymus. Ir teisinėje valstybėje mes tam turim teismų sistemą. Tad padoru būtų neimti dirbti šio darbo neturint išsilavinimo ir supratimo. Juk jei yra įstatyme numatyta, kad žmogus, per eismo įvykį atėmęs kitam žmogui gyvybę, teisiamas iki 10 metų nelaisvės, tai ir žmogus Akmenėje, ir žmogus Širvintose turi būti teisiamas taip pat. Tad kodėl mes tam, kuris iš Širvintų, norim kalėjimo iki gyvos galvos, jei panašiai prasižengęs žmogus iš Akmenės už tai gavo iki 10 metų?

Kitą pamoką man pasufleravo vienas komentatorius po kažkuriuo straipsniu apie įvykį Širvintose. Jame buvo klausiama – o kur buvote jūs, širvintiškiai, iki šiol? Juk ne vienas žmogus, o gal ir pareigūnas, žinojo, kad žmogus dažnai vairuoja neturėdamas vairuotojo pažymėjimo ir neretai – neblaivus? Taigi, kur buvo aplinkiniai iki šiol? Kokia viso to pamoka? Ogi, kad nutikus nelaimei, smerkti kažką įgyjame teisę tik tokiu atveju, jei padarėme viską, kad nelaimė nebūtų įvykusi. Vietoje to, kad šaukę – „dantis už dantį“, turėtume tyliai nuleisti galvas – kiekvienoje didelėje bėdoje yra daugybė mažų, už kurias atsakingi ir kiti.

Na ir pabaigai, prisiminkime – daugiau tylos visada geriau nei aptarti kiekvieną žinomą ar nugirstą detalę apie įvykio kaltininką ar auką. Ir kiekvienoje nelaimėje būtų teisingiau labiau gedėti aukos, skiriant savo dėmesį ir pagalbą nukentėjusiems, nei nekęsti kaltininko. Taip būsime teisingesni, švaresni ir pagaliau – žmogiškesni.

Vilma Valiukevičienė

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*