Pasidalink per Facebook!

Važiuoju savais keliais, kaip įprastai. Pamojuoju sutiktiems pažįstamiems, kai kas prasilenkdamas papypsena. Smagu. Taip dabar bendraujam. Mano nuostabai, pasirodo, yra pažįstančių mano mašiniuką. Važiuodama Avižonių kaimo link, pastebėjau dvi merginas besišypsančias ir man mojančias sustoti. „Gal nori, kad pavėžėčiau“, – pamaniau. O, pasirodo, vasarą lankiausi vienos iš merginų šeimoje, kalbėjausi su šeimos nariais – labai gražiai tvarkomoje sodyboje gyvena viena iš stabdžiusiųjų – apie jos šeimą buvo straipsnis „Širvyje“. Ji mane pažino, todėl ir stabdė. „Atvažiavau namo su pussesere Adele, – rodo į antrąją merginą. – Ji gyvena Švenčionyse. Adelė labai gabi ir visai lengvai sukuria eilėraščius. Štai vieną jų gali padovanoti „Širviui““, – tarškėjo širvintiškė, neleisdama prasižioti Adelei. Padėkojau už tokią malonią staigmeną ir pasiūliau nusifotografuoti. „Ką jus, mes fotosesijai nepasiruošusios“, – juokėsi abi. „Kai parašysiu daugiau apie šių dienų egzistavimą – tada. O šios eilės tiesiog taip, gimė ekspromtu. Tada bus ir nuotrauka“, – pažadėjo Adelė. Sutarėm: lauksim Adelės eilių, lauksim nuotraukų, o dabar Adelės ekspromtinė kūryba:

„Apšerkšniję mūsų žiemos,
Balta balta, kur dairais,
Dirbam mes ne vien tik dieną,
Dirbam dar ir vakarais.

Dirbam valdžiai, dirbam liaudžiai,
Dirbam (kartais) darbdaviams…
Bet dažnai net nesuprantam,
Kad už mus nieks negyvens…

Tad gyvenkime ne darbui,
Reik labiau save mylėt.
Dirbti sielai, savo labui
Ir COVID‘ą nugalėt.

Šių dienų aktualijos ar ne? Praskaidrino nuotaiką Adelės kūryba. Štai taip neplanuotai, netikėtai, kaip sniegas vasaros vidury, atsirado toks smagus eilėraštukas.

Važiuoju savais keliais, kaip įprastai. Pamojuoju sutiktiems pažįstamiems, kai kas prasilenkdamas papypsena. Smagu. Taip dabar bendraujam. Mano nuostabai, pasirodo, yra pažįstančių mano mašiniuką. Važiuodama Avižonių kaimo link, pastebėjau dvi merginas...