Kaip zylės dieną išgelbėjo
Marius Čepulis
Antras rytas iš eilės nuo 4.00 miške. Pirmas kartas – žvalgyba. Prisižiūrėjau visko: teko ir gultis laukuose, nes stambus elnias per arti priėjo ir dar keli jauni elniokai vos neužlipo, ir šernus migyje užtikau, ir prie stumbrų tamsoje buvau taip arti, kad girdėjau, kaip jie šakeles kremta, bet nepadariau nė vienos nuotraukos. O ir nesistengiau labai, nes tikėjausi kitą rytą atsigriebt. Ką ten sako apie viltį ir motiną?
Žodžiu, vėl stoviu pamiškėje. Prieš mane pilnaties šviesoje kuisiasi šernų banda, tolėliau baubia jaunas elnias. Palaukiau, kol žemės šešėlis užstos mėnulį ir nuo ano pradės kraujas lašėti. Nepradėjo. Bet taip sutemo, kad nieko nebemačiau. Tikėjausi, kad užtemus mėnuliui elniai dar labiau pasius baubti, šernai prašneks žmogaus balsu, užkauks vilkai (na, bent jau šunys). Niekas nepasikeitė, net pasaulio pabaiga neatėjo. Tiesiog kažkas išjungė šviesą. Apgraibomis pajudėjau link kirtavietės, kur tikėjausi vėl sutikti elnius. Kelią pastojo šernai. Girdžiu, kad šnarpščia vos už kelių žingsnių. Teko įjungti prožektorių ir paginti kiaules. Iš antro karto pavyko. Nusėlinus į vietą, vėl pro šalį, vos per 5 metrus nuo manęs, nukriuksėjo šernai . Vienam net rankom suplojau, kad nelįstų arčiau (kažkas mane šernų feromonais bus nupurškęs). Šernai nubraškėjo į tankumynus, pabudo paukščiai, o elniai taip ir nepasirodė. T. y. pasirodė, bet ne ten, kur reikia.
Ilgiau laukti negalėjau, nes turėjau lėkti pas vaikus (pasakot apie gamtą ir fotografiją), ir pasukau link mašinos. Nuotaika nebuvo pati pakiliausia. Dėmesį patraukė pasiutęs zylių čirpimas. Taip stipriai ir piktai jos čirpia tik dėl 2 priežaščių: dėl pelėdos ir dėl pelėdos. Pradėjau atidžiai dairytis ir netrukus pastebėjau mažiausią ir plėšriausią mūsų pelių ėdikę – žvirblinę pelėdą. Ana buvo labai jauki ir noriai pozavo. Ačiū zylėms!
Parašykite komentarą