Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 29 d. laikraščio „Širvis“ 50-ame šių metų numeryje

Neveltui laukiau Kalėdų – atostogos ir mylimiausia šventė, tik gaila nėra sniego. Jau prieš atostogas mokykloje su draugais apsikeitėme dovanėlėmis, tačiau dar viskas buvo priešaky. Vieną gražią dieną mus namuose aplankė Andželika Bagočiūnienė su didžiausiu dovanų glėbiu man ir Edvinui. Dovanos buvo nuo tautiečių lietuvių, gyvenančių Šiaurės Airijoje. Ten lietuviai susibūrę į bendruomenę, jiems vadovauja Loreta Bubinaitė-Buožienė, o kitos dovanos buvo nuo krikščioniškosios bendruomenės Vokietijoje. Išpakavęs dėžutes ir iškraustęs dovanų maišelius, ko tik ten neradau: mokyklinių priemonių, pirštinių, kepurę, žaidimų, kojinių, o jau saldainių net iki dabar nesuvalgiau. Edvinas už mane vyresnis, jam ir dovanos didesnės, rimtesnės, gavo net nemažą sumą pinigų. Dovanomis labai apsidžiaugėme ir esame dėkingi nepažįstamiems žmonėms, kurie prisimena mus per visus metus. Mums paaiškino, kad kalėdinėmis dovanomis užsieniečiai rūpinasi visus metus. Priperka daug mums tinkamų daiktų, priemonių, žaislų, saldainių, o paskui komplektuoja kiekvienam pagal amžių. Mes su Edvinu sutarėme: kai būsime dideli ir dirbsime, taip pat pirksime žaislų ir saldainių vaikams, kurie gyvena globos namuose arba pas globėjus. Kalėdų rytą namuose po eglute ir vėl dovanos. Dabar lauksiu pavasario, nes gavau droną, gaila, tačiau šiuo metu visur purvas – netinkamos sąlygos skraidinti droną, o taip norisi.

Ne kartą girdėjau sakant, kad Kalėdos stebuklų metas. Labai noriu papaskoti, kas nutiko šiandien. Jau lyg ir visi mane ir Edviną pasveikino, beliko laukti Naujųjų metų ir saliutų, pasprogdinti „bambioškių“, kuriomis apsirūpinau, tik laukiu, kada bus laikas jas sprogdinti. O čia vakare, kai nieko nelaukiam, kažkas pabeldė į langą. Savo akimis netikiu – tikras Kalėdų senelis. „Labas vakaras, ar nelaukiat Kalėdų senelio?“ Kaip čia nelauksi! Pakviečiau į vidų. O senelis, pasirodo, įvertino mūsų su Edvinu darbą: dar prieš šventes mes abu apkabinėjom namą elekrinėmis baltomis girliandomis, o eglutę ant sienos sugalvojom padayti iš spalvotų lempučių girliandos. Mums taip papuoštas namas patiko, bet kad Kalėdų senelis pastebėtų ir dar įvertintų, to dar niekad nebuvo! Manau, kad senelis jau išdalino visas dovanas, tikriausiai baigėsi jų atsargos, tai nuo savęs mums su Edvinu davė šokoladinius kalėdų senelius, o merė seneliui patalkino ir įdėjo arbatos dėžutę ir angeliuką su šventiniais linkėjimais. Iš kur merė žino, kad mes labai mėgstame gerti arbatą? Aš dar neišsiaiškinau, bet už malonią staigmeną dėkoju.

Kitais metais vėl puošiu namus, gal vėl sulauksiu netikėtų svečių. O dabar artimiausia šventė bus Vasario 16-oji. Ne bet kokia, o šimtoji tokia data. Mes visada keliame prie namų vėliavą, raginu ir kitus taip daryti, bet klasės draugai ir mūsų kaimynai nelabai girdi mano raginimų. Ot būtų gražu, jei visas miestas pasipuoštų vėliavomis. Tai bent šventiškai atrodytų Širvintos. Dar ir per televizorių parodytų. Kas gali man padėti, kad išsipildytų mano svajonė? Tikrausiai merė.

Dmitrijus Titovas

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 29 d. laikraščio „Širvis“ 50-ame šių metų numeryje Neveltui laukiau Kalėdų – atostogos ir mylimiausia šventė, tik gaila nėra sniego. Jau prieš atostogas mokykloje su draugais apsikeitėme...