Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  28 d. laikraščio „Širvis“ 50-ame numeryje.

Laukiame didžiųjų švenčių, planuojame, kas ir kaip vyks, dažnai pamiršdami, kad nemaža dalis mūsų per šventes turės dirbti ir tai, kas mums bus linksma ir įspūdinga, kai kam tebus dar viena eilinė darbo diena. Ugniagesiai, medikai, policininkai, įvairių avarinių tarnybų, degalinių, visą parą veikiančių parduotuvių ir vaistinių darbuotojai – ne toks ir menkas sąrašas susidaro. Ir tai dar ne viskas. Štai ir mūsų populiariojo grybyno moterys Kūčių dienos išvakarėse dar nežinojo, ar su šeima dalinsis kalėdaičiu, ar vakaros darbe, nes pievagrybiai auga be šventinių išeiginių ir laukti įprastos darbo dienos negali, nes taps nestandartine ir beverte preke. Nežinau, ar joms teko gelbėti savininkus nuo gresiančių nuostolių ir grybauti per šventes, ar tik degustuoti darbymečio „kaltininkų“ patiekalus. Svarbiausia ne tai. Kur žmogus bedirbtų, žino, ką jis pasirinko ir kas jo laukia. Labiausiai piktina ne laukiantis darbas, bet turbūt kiekviename kolektyve pasitaikantys „gudručiai“, kurie stebuklingu būdu sugeba nuo pareigos išsisukti ir švęsti bendradarbių sąskaita.

– Turime ir mes tokią bendradarbę, – pasakoja vienos tokios niekada neužsidarančios įmonės darbuotojai. – Kai tik darbo grafikas jos netenkina, ji bemat gauna nedarbingumo lapelį ir šventes ramiai leidžia namuose, nė nepagalvodama, kad kažkam tiesiog paskutinę minutę sugadino planus. Jai svarbiausia – ji pati. Pikčiausia, kad pasiskundusi suprastėjusia sveikata, ji lankosi viešuose renginiuose, eina į svečius – visi viską mato, o padaryti negali nieko. „Man labai svarbu šventes leisti šeimos rate,“ – patikina tariama ligonė. Lyg kitiems tai mažiau svarbu būtų.

Blogai, kai yra gailiaširdžių daktarų, kurie lengva ranka išrašo nedarbingumo pažymas, pamanys ne vienas.

– Nereikia ant mūsų visų šunų karti, – paprieštaravo mano pakalbintas eskulapas. – Ne taip mes skubinamės rašyti nedarbingumo lapelių. Bet ką daryti, jei ligonis tikina, negalintis nė pajudėti, tokie skausmai suėmė, radikulitas surietė. Privalau suteikti pagalbą: skirti vaistus ir poilsio režimą. Juk tokių skausmų tikrumo patikrinti neįmanoma.

Ilgai tokių priepuolių neprivaidinsi, bet apsimetėliams ilgai ir nereikia. Šventes atšventė, dieną kitą po jų pailsėjo ir jau gali „pasveikti“, grįžti į darbą. O kad bendradarbiui sugadino šventes, tokiam nė motais.

Visada ir visur atsiranda gudresnių už kitus, savo poreikius iškeliančių aukščiau nei aplinkiniai – tokių „nusipelniusių gyventi geriau“, kad ir svetima sąskaita. Ko gero, šventinį rytą melsdamiesi bažnyčioje, jie nė neprisiminė, kad padarė kažką nelabai gero, apvylė bendradarbius, pasinaudojo jais. Juk svarbiausia sava gerovė, savi poreikiai. Lai garsųjį šūkį „Vienas už visus, visi už vieną“ taiko gyvenime kiti. Savanaudis pasakys: „Kiekvienas už save ir savo naudai“. Gal bandykim jį priversti keisti savo požiūrį?

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  28 d. laikraščio „Širvis“ 50-ame numeryje. Laukiame didžiųjų švenčių, planuojame, kas ir kaip vyks, dažnai pamiršdami, kad nemaža dalis mūsų per šventes turės dirbti...