Pasidalink per Facebook!

2020 m.

„1919–1920 m. kovų su lenkais savanorių sąraše radau pavardę, kurį gal jūsų giminaičio?“ – taip kiekvieną kartą kalbinu sutiktą, regis, kovotojo giminaitį ir vis atsimušu į sieną. Paieškos nuvedė net į Ameriką. Ilgai užtrukau beieškodama savanorių ir jų neva giminaičių sąsajų. Šį bei tą atradau ir, bevažiuodama pas vieną giminaitį, akimis užkliuvau už paminklo. Bingo! Kaip galėjau pamiršti kunigą Kazimierą Lajauską… Apsisukau ir grįžau namo. Turiu čia ir dabar parašyti užplūdusias mintis. Šio kunigo atminimo įamžinimas man asmeniškai yra labai svarbus, nes pati su savo bendraminčiais prie jo prisidėjau.

2013 m.

Tais metais labai aktyviai dalyvavau politinėje veikloje. Sukausi tarp jaunų ir aktyvių bendraminčių. Mūsų partijos skyriaus pirmininkui kilo mintis įamžinti kunigo Kazimiero Lajausko atminimą. Šią mintį, kaip teko sužinoti, pakuždėjo tuo metu Zibalų parapijoje kunigavęs kunigas Marius Talutis. Mintis pasirodė puiki. Daugiausia prie šio įamžinimo prisidėjo pirmininko pavaduotojas Algis Maslinskas. Jis ne tik pastatė stiebą vėliavai prie kunigo K. Lajausko paminklo, bet ir surado didelį akmenį, kurį padovanojo A. Didžioko įmonė „Alnitransa“. Algis pakalbino Rima Leiką, kad šis atvežtų riedulį, A. Baravyką, kad pagamintų atminimo lentą. Ir viskas nemokamai, savanoriškai. Negana to, A. Maslinskas susirado kun. K. Lajausko giminaičius. Aš net pati šito nesitikėjau. Maniau, kad nieko nėra gyvųjų tarpe. Bet jam pavyko. Pasirodo, vienas iš kunigo giminaičių – Algis Venslova – vis dar gyvena Anciūnuose. Visiškai šalia ir ranka pasiekiamas, o ne kažkur Amerikoj. Būtent jis ir papasakojo A. Maslinskui apie kunigo gimines, kurie buvo pakviesti į atminimo akmens atidarymo šventę. Aš pati paraginau bendrapartietį, tremtinį Kazimierą Autukevičių nukaldinti kryžių akmeniui. Kiekvienas, kas galėjo, bendromis jėgomis ir savanoriškai prisidėjo prie kunigo K. Lajausko atminimo įamžinimo.

Ir vis dėlto, kuo šis buvęs Zibalų parapijos kunigas toks ypatingas?

1921 m.

Informacijos apie kunigo Kazimiero Lajausko suėmimą ir nužudymą aplinkybes radau 2000 m. „Versmės“ leidyklos išleistoje monografijoje „Širvintos“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“), Zibalų seniūnijoje (Šešuolėliuose) gimusio literatūros tyrinėtojo Juozas Lebionkos straipsnyje „Kunigas Kazimieras Lajauskas – patriotas ir kankinys“. Autorius pateikia Širvintų klebono, Giedraičių dekano kunigo J. Navicko (Novickio) raportą Vilniaus vyskupui, parašytą 1921 metų birželio 20 dieną: „Š. m. kovo 14 d. kun. Kazimieras Lajauskas, laikinai buvęs prie Zibalų filijos bažnyčios, lydimas komiteto narių: Vlado Danskio iš Levaniškių k., Jono Vinslauskio iš Levaniškių k., Kazio Šidagio iš Žiūrų k. ir Karolio Burlėgos iš Zibalų k., – važiavo į Vilnių pirkti kai kurių liturginių daiktų naujai atidaromai Zibalų bažnyčiai.

Atvykus į pirmą lenkų sargybos postą Jauniūnuose, kun. K. Lajauskas paprašė leidimo sau ir žmonėms vykti į Maišiagalą. Vietos komendantas (raštiško) leidimo nedavė, bet paskyrė kareivį, kuris pervestų pro sargybą. Dar nepasiekus Maišiagalos, kun. Lajauską su žmonėmis sutiko du tipai, apsirengę civiliai, kurie, pamatę kun. Lajauską, pasišnibždėjo tarpusavyje, aplenkė važiavusius kunigą su žmonėmis, grįžo į Maišiagalą pas komendantą ar žandarą ir įspėjo apie kun. Lajausko atvažiavimą. Kun. Lajauskui atvykus į Maišiagalą, jis buvo smulkmeniškai iškratytas. Kratos metu iš jo sakvojažo dingo apie tris tūkstančius rublių. Kun. Lajauskas su žmonėmis buvo grąžinti į Jauniūnus. Kovo 15 d. Jauniūnuose žandarmerijos vachmistras pasakė žmonėms: „Esate suimti ir būsite išsiųsti į Vilnių, kunigą Lajauską išsiųsime į neutralią zoną“. Tuo būdu kun. Lajauską atskyrė nuo žmonių. Kovo 16 dieną kun. Lajauskas norėjo išsinuomoti Jauniūnuose pastotę važiuoti į Širvintas, bet jam nebuvo leista. Žandarmerijos vachmistras pasakė, kad jam duosiąs žmonių, kurie panešės jo daiktus iki neutralios zonos ribos, o ten kunigas ras pastotę. Kiek anksčiau į mišką, esantį netoli Jauniūnų, išėjo du žmonės – vienas su kastuvu, kitas su šautuvu. Šie du žmonės, kurie sutiko Maišiagalon važiavusį kunigą Lajauską, buvo Jauniūnuose ir tarėsi su žandarmerijos vachmistru. Kun. Lajausko daiktus į mišką nešė du žandarai. Vienas iš jų vadinosi Alfonsas Begonis, kito pavardės nežinau. Miške kun. Lajausko pėdsakai išnyko. 1921 m. kovo 16 dieną, praėjus keletai valandų po kun. Lajausko išsiuntimo, jo žmonėms buvo įsakyta važiuoti namo. Paieškojus keletą dienų, balandžio 27 d. buvo rasti kun. Lajausko palaikai, užkasti vokiečių apkasuose, daugiau negu dviejų aršinų (vienas aršinas – 71,12 cm – red. pastaba) gilumo smėlyje, be sutanos. Apmazgojus lavoną, buvo rasta žaizda galvoje, peršauta skrybėlė. Šauta į pakaušį, kulka išėjo žemiau kaktos, prie akies. Lenkų žandarmerija Jauniūnuose ir Maišiagaloje visą laiką su pasityčiojimu atsiliepdavo apie kun. Lajausko žuvimą. Maišiagaloje vienam žmogui žandaras sakė: „Neieškokite kunigo. Lietuviai kunigai net su batais paimti į dangų.“ Patys sakė: „Kunigas nepražus, yra Krokuvoje vienuolyne.“ Suklaidinti giminaičiai ir parapijiečiai ilgai neieškojo kun. Lajausko palaikų. Žinoma, dar bijojo žandarmerijos keršto. Pagaliau balandžio pabaigoje velionio motina kartu su keletu moterų atrado a .a. kun. Lajausko palaikus. Kunigui tuo metu tebuvo vos 29 m., ir tekunigavo 6 metus.

Priežastis, kodėl kunigas buvo nužudytas, gana paprasta. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad dėl jo patriotiškumo. Pats kunigas buvo kilęs iš Levainių kaimo, esančio netoli Zibalų. Jam atvykus klebonauti į Zibalus, buvo atgaivinta parapija. Be to, jis labai priešinosi visuomenės lenkinimui. Kaip teigia literatūros tyrinėtojas J. Lebionka, „kunigas buvo žinomas kaip sąmoningas lietuvis patriotas“. Kituose šaltiniuose minima, kad, tvarkydamas Zibalų bažnyčią, kun. Kazimieras Lajauskas per klaidą sudegino dvi senas 1863 m. sukilimo lenkų vėliavas, dėl to užsirūstino vietiniai dvarininkai ir apskundė kleboną pasienio žandarams.

2013 m.

Kunigo atminimui įamžinti akmenį pastatėme prie pat kelio Širvintos–Maišiagala, Lipuvkos (Liepaukos) miške, maždaug toje vietoje, kur netoliese buvo rasti kunigo palaikai. Be to, šioje vietoje ant medžio kažkas išdrožė ir kunigo atminimui pakabino kryžių. Tas mažas kryželis ir išprovokavo garbingiau įamžinti kunigo atminimą.

Gegužės 24 d. įvyko iškilmingas akmens lietuvybės puoselėtojui ir skleidėjui kunigui Kazimierui Lajauskui atminti atidengimas. Kunigo pagerbti susirinko tuometinis Širvintų rajono meras Vincas Jasiukevičius, Administracijos direktorė Elena Davidavičienė, Rajono tarybos nariai, jaunieji šauliai, Seimo narė Rasa Juknevičienė, Širvintų rajone veikiančių partijų nariai, kunigo Kazimiero Lajausko giminės.

Gana jaudinanti akimirka. Iš praeities prikėlėme istoriją, nupūtėme dulkes ir dar kartą atgaivinome istorinę atmintį. Ypatingai patriotiškai nuteikė kunigas M. Talutis, pašventinęs atminimo akmenį. Po to vykome į Zibalų bažnyčią, sudalyvavome šv. Mišiose už kunigą K. Lajauską, o po šv. Mišių iš džiaugsmo drebančia širdimi giedojome Lietuvos himną prie kunigo kapo ir A. Maslinsko rūpesčiu šalia iškeltos Lietuvos vėliavos.

2020 m.

Paminklinis akmuo vis dar savo vietoje. Užrašas: „Šioje vietoje 1921 m. kovo 17 d. buvo nužudytas 29 metų lietuvybės puoselėtojas, kunigas Kazimieras Lajauskas“ neišblukęs. Kaskart prie akmens sustoja automobiliai, pats akmuo prižiūrimas, nuolat dega žvakutės, ant kryžiaus užrišta trispalvė.

Liepos 6-ąją kunigo kapas tampa traukos centru. Šalia jo ir trispavės parapijiečiai gieda tautišką giesmę.

Svetainėje www.limis.lt radau atvirutę, skirtą kun. K. Lajauskui atminti. Susigraudinau, joje jauno kunigo fotografija, slegiančios laidotuvių akimirkos.

Kunigo K. Lajausko nuopelnus su bendraminčiais išsaugojome ir perdavėme ateities kartoms. Dar vienas mūsų darbas TĖVYNĖS LABUI.

2020 m. „1919–1920 m. kovų su lenkais savanorių sąraše radau pavardę, kurį gal jūsų giminaičio?“ – taip kiekvieną kartą kalbinu sutiktą, regis, kovotojo giminaitį ir vis atsimušu į sieną. Paieškos...