Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 10 d. laikraščio „Širvis“  32-ame numeryje.

Filosofų darbas (keista, jog jie iš viso turi darbą) yra stebėti pasaulį, matyti, koks jis yra, ir nurodyti, kaipgi turėtų būti, ką reikėtų pakeisti, pataisyti, patobulinti ar naujo sukurti. Labai dažnai svarstau, kokiame pasaulyje gyvenu ir koks jis turėtų būti. Tokios mintys kilo studijuojant filosofiją Vilniaus universitete, tačiau šios studijos truko tik pusę metų… Kodėl? Atsakymas galėtų būti gan paprastas, bet tai susiję su visa mano gyvenimo filosofija, tad tai jau ir nėra taip lengva paaiškinti, bet būtent tą aš ir pamėginsiu padaryti.
Nemažai laiko svarsčiau, kas aš esu, kur mano vieta pasaulyje, ką apskritai aš ant šitos žemės veikiu? Gal egzistuoju – esu čia tik visiško atsitiktinumo dėka ir esu tik statistinis vienetas – eilinis mokesčių mokėtojas, kažkokių tėvų kažkoks vaikas, kažkokios mokyklos kažkoks mokinys – tarp tų kitų 7 milijardų šio pasaulio gyventojų. Gal aš esu čia atsiųstas iš „aukščiau“ su kažkokia misija (kurią mes turime kiekvienas) ir viskas nėra gryna evoliucija, yra kažkas daugiau, ko aš nežinau, nematau ir nesuvokiu? Tokie mano svarstymai prasidėjo palyginti anksti, dar pagrindinės mokyklos suole. Tuomet, pamenu, stengiausi įsivaizduoti save karininku, geografijos mokytoju ir, bėgant metams, vidinis balsas vis stipriau kuždėjo, jog aš, taip pat ir visi kiti, nesu kažkoks didžiojo sprogimo padarinys, jog viskas turi savo priežastį, veiksmo vietą ir iš to kylančias pasekmes.
Baigiantis 12-tiesiems metams mokykloje, maniau (tiesiog jutau viduje), jog aš turiu būti mokytoju. Man patiko aiškinti žmonėms dalykus, kurių jie nežinojo, o aš juos neblogai išmanydavau. Tarp kitko man neblogai tai sekėsi daryti. Sumaniau studijuoti geografiją Vilniaus universitete. Tačiau studijos nebuvo sėkmingos. Toji gera nuojauta apie skirtą vietą tarp mokytojų mane apleido. Tiesiog, ten studijuodamas, nesijutau gerai, paprasčiausiai nebuvau laimingas. Ilgai nedvejojęs, studijas sustabdžiau. (Ko vertos visos pastangos: užsidirbti diplomą, gauti gerą darbą ir didelį atlyginimą, pasistatyti puikų namą, vesti gražią žmoną, jei dėl to nesijausiu nuoširdžiai laimingas? Jau tada maniau, kad neverta eikvoti laiko laikiniems dalykams, stengiausi siekti ilgalaikių. Tarkim, grožis – kol gėlė žydi, negali atsistebėti, tačiau vos nuvysta, ji visą dėmesį praranda. Taip pat yra ir su merginos grožiu. Anksčiau ar vėliau visos gėlelės nuvysta…). Maniau sau, reikia laiko viską gerai apmąstyti ir galbūt kitą rugsėjį sugrįšiu. Tuo tarpu ėjau dirbti. Dirbau picerijoje, vėliau „Senukų“ prekybos centre, dar vėliau apsaugininku. Tai truko iki kitų mokslo metų. Atėjo metas, kai įstojau į Filosofijos fakultetą tame pačiame universitete. Nusprendžiau, jog geografijos studijos man tiesiog buvo ne prie širdies, jutau, jog savęs ten niekaip negalėjau net iš dalies atskleisti, jog tai, ką noriu veikti gyvenime, nebuvo geografijos žinių perdavimas kitiems. Maniau, jog aš noriu žmonėms perduoti patirtį ir išmintį, kurią sukaupčiau per gyvenimą ir ją filosofiškai perteikčiau. Kaip jau žinote, su filosofijos studijomis irgi nepavyko.
Taigi antrąsyk iš studento tapau darbininku. Šį kartą mane užvaldė mintis, jog ne visi žmonės turi baigti aukštąjį mokslą, vėl pradėjau dirbti apsaugininku picerijoje ir sumaniau, jog noriu išmokti amato, tad susiradau krosnių meistrą ir su juo dirbau per vasarą.
Paskutinįjį vasaros mėnesį su savo geriausia gyvenimo drauge išvykome į pajūrį pailsėti. Ir šis laikas praleistas pajūryje pakeitė visą mano dabartį ir ateitį.
Ilgą laiką aš skaitydavau įvairiausias knygas dvasinėmis temomis, taip pat filosofines. P. Coelho „Alchemikas“, Carlos Castaneda „Laiko ratas“, L. Tolstojus „Gyvenimo kelias“, Loreta Stonuktė „Subtilieji kūnai ir čakros“, „Urantijos knyga“. Jos taip pat labai daug davė peno apmąstymams įvairiausiais gyvenimiškais klausimais atsirasti. Ypač „Urantijos knyga“.
Savaitė pajūryje buvo skirta būtent tiems apmąstymams: kurgi aš toliau eisiu, koks kitas bus mano žingsnis gyvenime, kurį ketinu žengti ir jau nebe vienas. Kasdien bent 2–3 valandas praleisdavau vaikštinėdamas pajūryje, įsigilinęs į save. Ir kažkurią dieną įvyko kokybinis lūžis mano viduje. Nebemąsčiau kaip anksčiau, nesielgiau kaip anksčiau, pradėjau keistis. Kaip? Nusprendžiau nebegyventi sau. Stengiausi atsisakyti tų problemų, kurios kamuoja dabartinius žmones. Nusprendžiau padėti žmonėms taip, kaip sugebėsiu.
Man keista stebėti 25–35, o gal net ir 40, metų sulaukusius žmones vidury miesto gaudančius „pokemonus“, tarytum psichiniai ligoniai, turintys priklausomybę ne narkotikams ar alkoholiui, o virtualiai realybei. Neabejoju, tokie žmonės užima atsakingas pareigas savo darbuose, turi šeimą ir begalę kitų dalykų, kurie turėtų rūpėti suaugusiam žmogui. Kam gi užsiimti tokiais vaikiškais žaidimais? Aš nesuvokiu, kodėl, eidamas Vilniuje, Gedimino prospektu, rūkantis žmogus cigaretės nuorūką meta ne į šiukšliadėžę (kurių ten kas 10-tas žingsnis), o į gėlių vazoną. O kai paimu nuorūką ir duodu ją žmogui atgal sakydamas: „Ar ir savo kieme šiukšles į vazoną po gėlėmis grūdi?“, atsakymas būna aiškus… Tuomet nesupratau, kodėl žmogus taip elgiasi, tačiau, gilindamasis į tokias problemas, radau vis daugiau priežasčių ir paaiškinimų.
Aišku viena, žmogus vis trokšta būti laimingas ir iš šito labai dažnai seka klaidingas laimės ieškojimas savanaudiškumui patenkinti, tam tikrų malonumų ieškojimas, pavyzdžiui, turtų kaupimas. Sakydamas savanaudiškas, nebūtinai turiu minty, jog toks elgesys yra piktybinis, tiesiog jis nėra nukreiptas veiklai, kuri yra visuomenės gerovei. Tarkim genetiškai modifikuotų produktų auginimas ir pardavinėjimas. Vieni sakytų, jog modifikuoti augalai atsparesni ligoms, be to, padidinama, tarkim, bulvės masė ir taip gaunamas didesnis derlius iš mažesnio ploto. Tačiau yra dvi medalio pusės. Tokia ūkininkavimo politika yra grobikiška, nes siekia gauti kuo didesnį pelną pasitelkdama šiuolaikines technologijas (genų inžineriją, chemiją ir pan.) ar kitas priemones, taip pat nėra iki galo ištirtas tokių GMO produktų poveikis žmogaus organizmui. Tad ir sakyti, jog tokia žemės ūkio produkcija yra visiems į nauda, negali. Vienas iš to pasipelnys, o kitas nuo tų „ekologiškų“ bulvių vėžiu susirgs.
Būtų galima aptarinėti daugybę politinių, ekonominių, religinių ir kitų problemų, egzistuojančių po saule, bet daugybė šių problemų kyla dėl žmogaus savanaudiškumo.
Būdamas pajūryje supratau, kad problemos priežastis glūdi auklėjime, ypač mažų vaikų, nes ką jiems pasakysi, tuo jie ir tikės. Tad mažieji žmogeliai gali būti labai lengvai paveikiami suaugusiųjų ir dažnai ne į gerą pusę. Ir tik po tokių ilgų apmąstymų, trukusių beveik 3-ejus metus, supratau, jog tas vidinis pašaukimas – tapti mokytoju – turi lemtį išsipildyti. Tą padaryti nusprendžiau tapdamas pradinių klasių mokytoju. Tačiau dvejonės nenustojo manęs kankinti ir vienintelė mintis visas abejones nugalėjo – jei tokio dalyko svarbą supratau aš, o tokių žmonių tikriausiai nėra labai daug, kurie siektų pakeisti klasę mokinių, šie mokiniai savo ruožtu pakeistų visuomenę, o ta visuomenė – valstybę, ir jei aš nesiimsiu šito darbo, tai kas tada jį padarys? Toks kupinas rūpesčių, pykčių, nerimo, netekčių ir atradimų yra mano gyvas, kintantis gyvenimo kelias po šia saule.
Tikiuosi tie, kurie skaitys, suras kažką naudingo ir sau, kas galbūt galėtų pagelbėti ir jų kasdieniniame gyvenime.
Tikroji laimė yra dalintis paprastais ir mažais dalykais su visais, kurie nuoširdžiai tavimi tiki ir yra pasiruošę tavęs klausytis, o ne apsikrauti auksu ir kitokiais turtais ir nelikti vienam: „Kas iš to, jei laimėsi visą pasaulį, bet prarasi savo sielą?“

Nuotraukos Simo Glumbako

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 10 d. laikraščio „Širvis“  32-ame numeryje. Filosofų darbas (keista, jog jie iš viso turi darbą) yra stebėti pasaulį, matyti, koks jis yra, ir nurodyti, kaipgi turėtų būti,...