Laiko ženklų beieškant su Almantu Piškinu
Valda Patinskienė
Žiemą, kai nudirbti rudens darbai, marios laiko, vėl norisi sugrįžti prie knygų, pakeliauti po rajoną, aplankyti pažįstamus, tiesiog išgyventi intelektualų nuotykį. Šįkart skubu į susitikimą su „senu“ čiobiškiečiu, istorijos mokytoju Almantu Piškinu. Ir tikrai džiaugiuosi, nes drauge išėjome paieškoti laiko ženklų Čiobiškio krašte.
Pirmiausia apsilankėme dvare. Šiuo metu jau yra nauji dvaro šeimininkai. Gal ir Čiobiškio dvaro laukia gera ateitis. O praeitis tikrai buvo spalvinga. Dvaras pradėtas statyti prieš II-ąjį pasaulinį karą, o baigtas karui pasibaigus.
Čiobiškio vardas pirmą kartą paminėtas 1529 m. ir priklausė garsiajai Radvilų dinastijai. Vėliau šios žemės ėjo iš rankų į rankas, kol jas įsigijo Vilniaus arkivyskupas Ignotas Masalskis.Tai gerai žinomas to meto veikėjas, daugeliui padėjęs gauti tinkamą išsilavinimą, tarp jų ir Laurynui Stuokai-Gucevičiui. Jo dėka būsimasis architektas galėjo studijuoti Romoje, Paryžiuje. Dar vėliau Čiobiškio dvarą nupirko Chrizostomas Pilsudskis. Čia apsistojęs 1825 m. pagal rastus L. Stuokos-Gucevičiaus projekto eskizus pastatė Jono Krikštytojo bažnyčią, kuri ir šiandien veikia. Kuo ypatinga ši bažnyčia? Ogi tuo, kad turi dvi vienodas varpines ir, anot Liubarto Klimkos, tai vienintelė tokia bažnyčia Lietuvoje. Vienoje varpinėje yra trys gražiai skambantys varpai, lieti belgų meistro, o kitoje – unikalus dalykas – laikrodis. Šiuo metu jis sugedęs, bet laikrodžio mechanizmas yra, tik reikėtų gerų meistrų ir lėšų šiam unikumui atgaivinti. Buvęs meras K. Pakalnis ėmėsi iniciatyvos šio laikrodžio atgaivinimui, tačiau geri norai liko neįgyvendinti pasibaigus mero kadencijai. O gaila. Rajonas turėtų, kuo pasididžiuoti.
Taigi prancūzams žygiuojant į Rusiją pro Čiobiškį, 1812 m birželio 24 d. Ch.Pilsudskis buvo paskirtas prancūzų įgaliotiniu rinkti iš vietinių gyventojų maistą kareiviams, tačiau šių pareigų dvarininkas greitai atsisakė,nes jau liepos 15 d. rašo prašymą, kad jį atleistų iš šių pareigų. Padoriam žmogui apiplėšti savo kraštiečius neleido sąžinė.
Plati Pilsudskių giminė išsibarsčiusi po visą pasaulį. Prieš keletą metų šios giminės palikuonys buvo atvykę į Čiobiškį, aplankė kapinėse palaidotus Pilsudskių giminės atstovus. Čiobiškio kapinaitėse ilsisi ir partizaninio judėjimo dalyvė Ona Misiūnienė. Nei gimimo, nei mirties datos ant kuklaus paminklo nėra. Gal taip paprastai ir praeitume palei šį kapelį, jei ne mokytojas A. Piškinas. Tai jis mane sustabdė ir po tylos minutės paaiškino, jog tai partizano Žaliojo Velnio žmonos kapas. Žuvo ji netoliese nuo šių vietų per susišaudymą. Kad neišniekintų jos kūno, kaimynai naktį vogčia palaidojo Oną kapinių kampelyje. Iki šiol šį kapą prižiūrėjo buvusi tremtinė Torgonskienė. Dabar, kai sušlubavo jos sveikata, nežinia kas imsis lankyti šį kapelį. Manau, tai bus čiobiškiečių garbės reikalas neapleisti dėl laisvės žuvusios kovotojos kapo.
O kaip atrodo dabar buvusios spec. mokyklos teritorija? A. Piškinas, dirbęs šios įstaigos direktoriumi, puikiai prisimena, kaip kas buvo ir kaip atrodė anais laikais. 1966 m. spec. mokykloje buvo apgyvendinti pirmieji mokiniai. Dvaro rūmuose įrengė valgyklą, administraciją, kumetyne – sporto salę, dirbtuves. Netoliese jau nenaudojama, tačiau gerai išsilaikiusi anų laikų ledainė. Tiems sunkiai auklėjamiems vaikams buvo sudaromos sąlygos pasitaisyti ir integruotis į visuomenę, todėl mokykloje dažnai lankydavosi žinomi meno ir kultūros žmonės. Direktoriui teko spausti rankas ir V. Tomkui, V. Mainelytei ir Karačincovui, Tichonenkai. Iš specialiųjų fondų gauti ir keletą kartų peržiūrėti filmai su Č. Čaplinu. Viskas kaip ir tais laikais, tik jau tuščia, tuščia ir dideliame stadione, kuriame buvo futbolo ir krepšinio aikštynai, bėgimo takai, matosi buvusių gėlynų vietos.
Neseniai dvarą įsigijo nauji šeimininkai. Norisi tikėti, kad ši vieta ir visi pastatai atgaus savo pirmykštį grožį. Pokario metais čia buvo apgyvendinami vaikai, kurių tėvai pasitraukė į Vakarus.Kai kurie iš jų net dabar atvyksta čia aplankyti savo vaikystės vietų. Buvo atvažiavę net iš Naujosios Zelandijos, Australijos. Tikriausiai norisi pamatyti, kur kažkada gyventa, ieško to, kas primintų buvusias geras ar nelabai geras dienas. O pamatyti čia ir išgirsti tikrai yra apie ką. Tik labai jau užimtas tas mūsų gidas Almantas. Prašiau, kad pats parašytų apie Čiobiškio istoriją, jo vietoves, šio krašto žmones, jų darbus. Lyg ir prižadėjo. Tačiau jei neįvykdys mano prašymo ir savo pažado, tada reikės vėl man prašytis į svečius ir vėl klausinėti, ir vėl trukdyti .Tai gal geriau, Almantai, tesėkite žodį.
Parašykite komentarą