Pasidalink per Facebook!

Speiguotą sausio popietę „Širvis“ išsiruošė į Alionių seniūnijos Maišelių kaimą susitikti su ūkininkais Krikštaponiais, drauge prisiminti Sausio 13-osios įvykius, pasidomėti, kaip sekasi šiandien. Netoli sodybos pasijutom tarsi „Fotoklajonėse“ – baltoje pievoje išdidžiai stovėjo porelė stirnų. Kol traukėme fotoaparatą, gražuolės nubėgo tolyn, bet kadrą pavyko sugauti. Mus pasitikusi Onutė Krikštaponienė nenustebo. Pasirodo, stirnaitės pavasarį rastos pievoje buvo sužeistos, ūkininkė jas lyg kūdikius iš buteliuko maitino, slaugė ir išslaugė. Sustiprėjusios stirnaitės paliko sodybą, bet dažnai ateina ir iš šeimininkės rankų gardumyno neatsisako. Ir šunų nebijo, pripratusios.

Antano Krikštaponio namie neradome, susėdome pokalbio su ponia Onute. Kaipgi šiandien sekasi ūkininkams?

Nesiskundžiame. Nedidelis tas mūsų ūkis, laikome 23 melžiamas karves. Anksčiau dar augindavome prieauglį, bet dabar jau atsisakėme. Turime 60 ha. nuosavos žemės, dar 20 nuomojame. Pasinaudoję Europiniais fondais, įsigijome traktorių, presą, pieno šaldytuvą, mėšlo šalinimo transporterį.

Ūkininkaujate dviese?

Taip,susitvarkome dviese. Ačiū Dievui, vyras sveikata nesiskundžia. Aš ne tokia stipri, bet, kai reikia, tenka suktis. Mielu noru samdytume melžėją, ne vieną jau turėjom. Deja, neužsibuvo nei viena. Sakyčiau, tik mums nesiseka, bet ir kitur tas pats. Bedarbių daug, darbuotojų rasti – misija neįmanoma.

(Pokalbį nutraukia telefono skambutis, dirbti siūlosi moteris iš Skuodo rajono. Keista, negi ten darbų nebėra, kad per visą Lietuvą reikia važiuoti. Ko gero, ir iš tų šiaudų grūdų nebus).

Vakar važiavome į Jonavą pagalbininkės atsivežti, jau buvome sutarę. Deja, grįžome tuščiomis. Moterėlė spėjo gauti pašalpą ir atsidurti Pakruojo rajone pas draugus, važiuoti dirbti nebepanoro (pasakojimą tęsia ūkininkė). Mano nuomone, socialinės pašalpos yra klaida. Neuždirbti pinigai prie gero neveda, tik skatina veltėdžiavimą. Mums niekas nieko nedavė, viskas savo rankomis uždirbta. Štai namą trejus metus statėmės, dabar gyvename patogiai. Senajame vietos yra, baldai tebestovi, galime priimti darbuotoją ir su šeima, o nerandame.

Prisiminkime 1991-uosius, tą neramų sausį.

Taip, jis buvo neramus, bet ir dabar tie prisiminimai šviesūs ir pakylėti. Vaikai buvo nedideli, palikome juos pas tėvus ir važiavome prie Seimo, kūrenome laužus. Minios žmonių, nuotaika pakili, jokios baimės nebuvo. Važiavo žmonės iš atokiausių rajonų, sakyčiau, iš Širvintų ne tiek daug ir buvo, nors, žinoma, pažįstamų ten neieškojome ir adresų netikrinome. Atsimenu, kunigas Robertas Grigas aukojo šv. Mišias, laimino susirinkusius. Lyg ir planavome prie televizijos bokšto važiuoti, bet kažkokia jėga sulaikė, nenuvažiavome.

Daugelį nustebino jūsų sumanymas paaukoti parlamento gynėjams kiaulę. Kaip atėjo tokia mintis?

Tvyrojo tokia vienybė, daugelis nešė sumuštinius, girdė arbata. Mes, kaimiečiai, tai ir sugalvojome papjauti kiaulę ir mėsą skirti parlamento gynėjų maitinimui. Tikrai daugelis nustebo, netgi, sakyčiau, keistuoliais, išsišokėliais palaikė.

Tikrai ne taip buvo. Mano draugė, kuri su šeima irgi važiavo prie Seimo, sakė: „Visi buvome pakylėti, nieko nebuvo gaila, būčiau ir aš taip padariusi, bet nesugalvojau.“ Pavydžiu išradingiems žmonėms. Ir kaip viskas toliau vyko?

Toliau reikalas buvo patikėtas tuometiniam rajo žemės ūkio valdybos vyr. zootechnikui Algiui Valkauskui. Restorano virtuvėje mėsa buvo paruošta ir iškeliavo į sostinę, ten,kur būriavosi minios. Tai tokia istorija, nieko čia ypatingo nebuvo. Beje, mano vyras visą sausį dar važinėjo budėti prie Seimo barikadų. Aš jau nebevažiavau: vaikai buvo nedideli, tėvai labai jaudindavosi išleisdami mus į nežinią, teko sustoti.

Kas tada jus traukė. Kodėl važiavote?

Norėjome laisvos Lietuvos, norėjome būti laisvi, norėjome, kad vaikai augtų laisvoje Tėvynėje.

Lūkesčiai išsipildė?

Taip. Esame laisvi, dirbame sau, nebijome kalbėti, galime važiuoti, kur norime, žodžiu – laisvė. Galima  rasti trukūmų, esame jauna valstybė, bet laisvę mes turime.

Jei šiandien vėl kviestų, važiuotumėte ginti laisvės?

Be jokios abejonės. Važiuočiau aš, važiuotų vyras, važiuotų vaikai. Tikiuosi, tai nebepasikartos, bet jei kartotųsi, abejonių nebūtų, vėl stovėtume.

Ir paršą pjautumėte?

Pjautume, kaipgi be to, valgyti ir patriotams reikia (juokiasi ponia Onutė).

Esate tikra ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų, kad gintų Lietuvos laisvę?

Mes auginome juos patriotine dvasia. Žinau, kad jie vykdytų pareigą Lietuvai. Užauginome tris vaikus, jau turime keturis anūkus. Džiaugiuosi, kad sūnūs gyvena netoli, vienas Vilniuje, kitas – Širvintose. Dukra, deja, nuo namų nutolo, gyvena Škotijoje. Ji turi klausos negalią. Visą laiką svajojo tapti odontologe. Lietuvoj to įgyvendinti nepavyko. Škotijoje požiūris į neįgaliuosius, jų integravimosi į visuomenę sąlygos neabejotinai labai skiriasi nuo mūsiškio. Dukra jau penktakursė, tvirtai žengia svajonės įgyvendinimo link. Džiaugiuosi dėl jos, dėl to, kad siekia savo tikslo. Žmogus turi turėti tikslą, viziją, kurti planus ateičiai, kitap jo gyvenimas bus mažai vertas. Nežinau, kaip toliau seksis dukrai, bet sūnūs neturi jokio noro kelti sparnų iš Lietuvos, o tai irgi džiugina. Visur gerai, o namie – geriausia.

Ačiū Jums už pokalbį.

Puiku, kad žmonės sugeba džiaugtis tuo, ką turi, o ne tik dejuoti ir aimanuoti. Linkime Krikštaponių šeimai tvirtybės ir lai jų optimizmas neišsenka. Tokie žmonės – šalies pamatas, jos stiprybė ir jėga.

Speiguotą sausio popietę „Širvis“ išsiruošė į Alionių seniūnijos Maišelių kaimą susitikti su ūkininkais Krikštaponiais, drauge prisiminti Sausio 13-osios įvykius, pasidomėti, kaip sekasi šiandien. Netoli sodybos pasijutom tarsi „Fotoklajonėse“ – baltoje...