Lemantaučiznos dvaras
Janina Pukienė
Straipsnis buvo išspausdintas liepos 27 d. laikraščio „Širvis“ 31-ame šių metų numeryje.
Važiuojant nuo Bagaslaviškio link Šeiniūnų kaimo, nepastebėti įspūdingo pastato griuvėsių neįmanoma. Kiekvienas sutiktas pasakys: tai Lemantaučiznos dvaras. Senieji Šeiniūnų kaimo gyventojai dar prisimena didingą dvarą ir paskutinį jo šeimininką – daktarą Povilą Grinevičių. Kas šiandien žinoma apie šį dvarą ir jo buvusius šeimininkus?
1690 metų Vilniaus vaivadijos padūmės sąrašuose tarp kitų Gelvonų dvarų minimi ir Gelvonai Lemantaučizna Paviškiai. 1762 m. Gelvonai Lemantaučizna su Paciūniškių ir Antakalnio, arba Žiškų, palivarkais priklausė Steponui Horodenskiui. Paciūniškių palivarkui priklausė ir Pyplių kaimas. Po šešerių metų – 1768 m. – kaip šio dvaro savininkas minimas Vilniaus raštininkas Tadas Gorskis. 1784 m. Gelvonų bažnyčios vizitacijoje minimas Lemantaučiznos dvaras su Pyplių, Nievierančių, Žyškiškių kaimais, Paciūniškių akalica, Palekniškių palivarku. Dvarą vėl valdė Horodenskiai. Archyviniuose dokumentuose minima, kad po Felikso Horodenskio mirties (apie 1820 m.?) jam priklausantys Lemantaučiznos ir Bagaslaviškio dvarai buvo praskolinti. Apie tą laiką Lemantaučizna ir Pyplių kaimas buvo parduoti Dizmanui Grinevičiui. Nuo tada dvaras priklausė Grinevičiams (kartais rašoma Hrynievičiams). Matyt, Grinevičiai buvo tikintys ir dosnūs bažnyčiai. Po 1827 m. Bagaslaviškio bažnyčios rekonstrukcijos Dizma Grinevičius dovanojo paveikslą „Jėzus Nazarietis“. Šis raudonmedžio rėmais aptaisytas raižinys buvo pakabintas kairiajame altoriuje. 1845 metais D. Grinevičiaus lėšomis Pyplių kapinėse buvo pastatyta koplyčia ir varpinė.
Lemantaučiznos dvarą ir jo šeimininkus savo atsiminimų knygoje „Prisimenu ir amžininkai pasakojo“ mini ir Bagaslaviškio krašto šviesuolis Kazimieras Skebėra. Jis nuo vaikystės gyveno Šeiniūnuose, ten jo tėvai nuomojosi žemę. Tuo metu (apie1900 m.) dvarą valdė grafas Leopoldas Grinevičius. K. Skebėra knygoje rašo Hrynievičius, o dvaro pavadinimą – Limentovščizna. Pasak jo, šiame dvare priebėgą rasdavo 1794 m., vėliau – 1831 ir 1863–1864 metų sukilimų dalyviai. Dvare visi sužeisti ir nukentėję gaudavo ir globą, ir pastogę, ir duonos kąsnį. Po pralaimėjimų čia slapstėsi nuo valdžios rūstybės ne vienas sukilėlis. Ponas Hrynievičius neslėpdavo savo neapykantos maskoliams. Ne tik apylinkėse, bet ir toli už jų ribų jis garsėjo savo liberalizmu ir žmoniškumu. Šiame dvare per visą jo valdos laikotarpį nebuvo nuplaktas nei vienas baudžiauninkas, nei vieno neišsiuntė į rekrutus. K. Skebėros knygoje teigiama, kad Hrynievičiai buvo Lietuvos bajorai ir giminiavosi su garsiomis grafų Kasakovskių ir kunigaikščių Liudvickių šeimomis. Dėl viso šito jiems pavydėjo ir nekentė gretimo Gelvankų dvaro savininkas M. Dobužinskis. Jis Hrynievičius nuolat skundė valdžiai ir jie dėl to ne kartą turėjo nemalonumų.
Keturiolikmetis Kazimieras Skebėra, kaip pats rašo savo knygoje, „tapo didelės (apie 32 tūkst. knygų) grafų Hrynievičių bibliotekos inventoriumi“. Tai turėjo vykti apie 1908 metus. Autorius prisimena: „Mano geradarys ir globėjas grafas Leopoldas Hrynievičius sakė: „Vaikeli, neskaityk gerų knygų, ba geriausių neperskaitysi per visą savo gyvenimą“. Bet aš skaičiau viską –- nuo Homero, Vergilijaus, Dantės, Gėtės, Šilerio, Hugo, Marko Tveno iki mūsų Maironio, Vaižganto ir labai daug nuotykių literatūros.“ Išties, įspūdinga biblioteka. Įspūdį daro ir tai, kad grafas įsileido į biblioteką neturtingų pusininkų sūnų, ne tik leido jam naudotis knygomis, bet ir kalbėdavosi, diskutuodavo.
Lemantaučiznos dvarui priklausė ir vėjo malūnas. Jį, o taip pat malūnininką Olesį savo romane „Kuprelis“ išgarsino rašytojas Ignas Šeinius-Jurkūnas, K. Skebėros vaikystės ir jaunystės dienų draugas. Pasak K. Skebėros, kuprelį Olesį Vilniuje susirado ir į dvarą atsivežė L. Hrynievičius. Jį sužavėjo Olesiaus muzikinis talentas. Atsiminimų knygoje minima ir Aleksandra Hrynevičiūtė. Ar ji buvo grafo Leopoldo sesuo, ar dukra – neaišku.
Kaip minėta pradžioje, šeiniūniškiai dar prisimena dvarą ir jo šeimininkus Grinevičius. Šeiniūnuose gimusi ir užaugusi Adelė Barutytė-Jurkūnienė pasakojo, kad dvaro pastatas buvo gražus ir didingas, su spalvotais, vitražiniais langais. Dvarą supo parkas. Paskutinis dvaro savininkas buvo Povilas Grinevičius. Ponia Adelė sakosi atsimenanti ir ponią Grinevičienę, bet vaikų neprisimena, matyt, pora buvo bevaikė. Sovietams okupavus Lietuvą, Grinevičiai spėjo pabėgti, išsigelbėjo nuo išvežimo į Sibirą. Knygoje „Gelvonai“ iš serijos „Lietuvos valsčiai“ pateiktas, manoma, 1940 metų dokumentas, kuriame sąrašas asmenų iš kurių į Valstybinį žemės fondą paimama žemė. Iš Lemantaučiznos dvaro čia įrašyti du asmenys: Povilas Grinevičius ir Pranas Kvedaravičius. P. Grinevičius valdė 34 ha žemės, P. Kvedaravičius – 43,5 ha. Iš abiejų nusavinta po 30 ha. A. Jurkūnienės teigimu, P. Kvedaravičius buvo vokiečių karininkas. Jo šeima ištremta į Sibirą, o jis pats pabėgo į Ameriką. Knygoje „Gelvonai“ randame informaciją, kad P. Kvedaravičius 1945 m. buvo suimtas, nuteistas dešimčiai metų lagerio, bet po penkerių metų – 1950 m. – lageryje mirė. Jo žmona su trimis vaikais ištremti 1949 m. Paleisti – 1957 m.
Sovietiniais metais Lemantaučiznos dvare buvo apgyvendinami kolūkiečiai. Pasak Adelės Jurkūnienės, čia yra gyvenusios Petrauskų, Jurkūnų, Stankevičių šeimos. Užklydėlių rusų šeimos, taip pat gyvenusios dvare, pavardės ji nebeprisimenanti. Dvaras buvo nugyventas, bet kodėl jis sugriuvo? Mediniai dvarai, kaip, sakykim, Bagaslaviškio, išliko iki šių dienų, o Lemantaučizna sugriuvo. Ponia Adelė paaiškino, kad dvaras ne savaime sugriuvo, tai „protingų“ valdžios galvų „nuopelnas“. Sovietiniais metais sugalvota dvarą nugriauti. Atvarė du galingus „Stalinec“ traktorius, bet mūro sienų ir akmens pamatų jie įveikti nesugebėjo. Taip ir riogso kadaise didingo pastato griuvėsiai, tarsi paminklas sovietinių valdininkų kvailumui. Tik gandralizdis primena, kad čia yra gyvybė…
Nuotraukos iš miesteliai.net
Parašykite komentarą