Lenkų ūkininkams tinka lietuviškos karvės
Janina Pukienė
Dalia ir Remigijus Čirbos, pavadinti ūkininkais, tik nusijuokia: „Kokie mes ūkininkai, smulkmė. O dabar ūkis dar susitraukia.“ Taip, šį savaitgalį jie parduoda penkias pačių išaugintas veršingas telyčias. Tik džiaugsmo jų akyse nėra. Kodėl?
– O kuo čia džiaugtis? – sako Dalia. – Auginome jas sau, planavome pardavinėti pieną. Buvau priversta palikti darbą, maniau, tai bus mano pajamų šaltinis. Bet, kai pieno supirkimo kaina vos dešimt centų, apie kokias pajamas galima kalbėti. Apgailestaudami nutarėme telyčias parduoti.
Dalia Čirbienė daug metų dirbo kontrolės asistente, kontroliavo rajono ūkininkų bandų produktyvumą, tvarkė apskaitą. Sumaniusi įkurti mažą pieno ūkį, žinojo, iš ko geriausia pirkti prieauglį, kad užaugtų produktyvios karvės. Prieš porą metų pieno kainos buvo aukštesnės ir planas atrodė visai neblogas. Deja, šiemet realybė kitokia, skaudama širdimi nutarta pieninės Holšteinų galvijų veislės telyčias parduoti.
– Įdėjome skelbimą, keletą savaičių laukėme, niekas nesusidomėjo, – į pokalbį įsijungia Remigijus Čirba. – Prisigyvenome iki to, kad melžiamos karvės Lietuvoje nebereikalingos.
Išties, lietuviai nesusidomėjo, karvutės keliaus į kaimyninę Lenkiją. Jauna ūkininkų pora atvyko iš Augustavo, esančio už 250 km. Kodėl pas mus? Nes čia pigiau. Neklausiau, kokios kainos Lenkijoje, gal žmonės nenorėtų ir pasakoti, bet aišku, kad gerokai brangiau. Važiavo netrumpą kelią apsižiūrėti, 450 eurų kainuos pervežimas, bet, sakė, vis tiek verta.
Per metus Lietuvoje melžiamos karvės kaina sumažėjo 150 eurų. Jei ne kaimyninės šalies ūkininkai, rinkoje būtų visiškas sąstingis.
– Nežinia, ką čia kaltinti: Vyriausybę, Žemės ūkio ministeriją kuruojančią Darbo partiją, ar netinkamą žemės ūkio vystymo politiką, – sako Remigijus. – Jokio darbų tęstinumo, nieko negali planuoti, nes, kaip ir mūsų atveju, po poros metų padėtis gali būti visiškai kitokia. Taip, Rusijos embargas padarė daug žalos, bet kažkodėl Lenkijoje pieno supirkimo kainos kone trigubai didesnės. Ir jų ūkininkai bandas didina, o ne likviduoja. Artėja Seimo rinkimai, vėl nežinia kas bus valdžioje, kokios permainos laukia žemės ūkio.
Lenkijos ūkininkai perka ne vien gyvulius. Širvintose jie domėjosi šiaudų kaina, perka ir šieną. Remigijus pasakoja apie apsukrių lietuvių verslą:
– Utenos rajone turiu iš senelių paveldėtos žemės, ją deklaruoju. Važiuoti šienauti keblu, neapsimoka. Paskelbiau, kad atiduodu pievas nušienavimui. Susidomėjo panevėžietis. Paklaustas, ką veiks su pievomis, jis papasakojo, kad ieškos asmenų, galinčių nušienauti ir paruošti šieną. O paruošto šieno ritinius gabens į kaimyninę Lenkiją, toks yra jo verslas. Parduodame, ką tik galime.
Neiškenčiau nepakalbinusi svečių. Ponas Stanislovas papasakojo, kad jie laiko šimtą karvių. Didinti bandos neplanuoja, nes trūksta žemės. Nuosavos žemės jie turi vos penketą hektarų, kitą nuomoja. Pieno neperdirba, visą parduoda. Supirkimo kaina šiuo metu – 28 centai. Tenka pirkti ir šieną. Irgi iš Lietuvos, tik turi tiekėją arčiau sienos, ne taip toli vežioti tenka.
Stanislovo teigimu, nors daugiausia lietuvių apsipirkinėja Suvalkuose, bet yra ir iki Augustavo atkeliaujančių. Bet, jo teigimu, kai kas pigiau Lietuvoje, todėl ir lenkai traukia į šitą pusę. Pas mus pigesni automobiliai ir žemė. Stanislovo kaimynas augina daigus, tad važiuoja Lietuvon žemių pirkti, sako, čia jos dvigubai pigesnės – du maišai kainuoja tiek, kiek Lenkijoje vienas. Nedejuokime, turime ir mes kaimynams ką pasiūlyti.
Penkias telyčias Čirbai pardavė, bet viena dar liko. Gal dar kas nors iš lietuvių susigundys? Šeimininkė Dalia patikino, kad Holšteinų veislės karvės tikrai pieningos, pienas skanus ir riebus. Gal vėl imsis auginimo? „Kai ateitis neaiški, tai ir planuoti nieko nesinori.“ – atsakė patyrę ūkininkai Čirbos. Galiu tik palinkėti, kad viskas klostytųsi gerai, pieno ūkis atgimtų ir karvių nebereikėtų parduoti.
Parašykite komentarą