Levaniškių II-ųjų dvaras
Janina Pukienė
Ūkininkai Kristina ir Arūnas Martinėliai, prieš keletą metų tapę Levaniškių II-ųjų dvaro savininkais, panoro sužinoti dvaro istoriją. 2011 metais istorikė Laima Vileikienė pateikė užsakovams dvaro sodybos užstatymo raidos istorinę apybraižą. Ponai Martinėliai maloniai leido „Širviui“ pasinaudoti apybraiža ir papasakoti skaitytojams dvaro istoriją.
Sprendžiant iš dokumentų, dvarui daugiau nei 150 metų. Vilniaus Žemės banko byloje saugomas Levaniškio dvaro žemių planas, matininko Bukojemskio sudarytas 1859 m. Beje pavadinimas „Levaniškis“ atsirado tarpukariu. Iki tol dvaras buvo vadinamas Leoniškio. XIX a. pirmoje pusėje dvaro žemės priklausė greta esančiam Staškūniškio dvarui. 1892 m. dvaras už skolas buvo parduotas iš varžytinių Vilniaus gubernijos Kareiviškių dvare gyvenusiam Eduardui Sokolovskiui. Įsigytame dvare E. Sokolovskis negyveno. Dvarą valdė jo įgaliotas Staškūniškio dvaro savininkas Ignotas Parčevskis, vėliau jo sūnus Tomas. Dvaras ribojosi su minėto Staškūniškio dvaro žemėmis, taip pat su Leoniškių, Bajorkumpio, Limancių kaimų valstiečių bei Krunės palivarko žemėmis. Dvarui priklausė Pakarališkių ir Kolonijos viensėdžiai. 1893 m. duomenimis, dvaro žemes sudarė 365,55 dešimtinės (dešimtinė yra lygi 1.0925 ha.). Sodybos teritoriją apėmė 4,5 dešimtinės, daugiau kaip dešimtinę užėmė sodas, kuriame augo daugiau kaip 300 vaismedžių. 1901 m. dvaro savininkui Vilniaus Žemės bankas suteikė antrą paskolą. Naujai vertinant įkeistą nekilnojamąjį turtą pažymėta, kad iš dvaro žemių ir arenduojamų palivarkų gaunamos pajamos siekė du tūkstančius rublių. Nurodyta, kad tai buvo vienas geriausių Vilniaus apskrities dvarų, išsidėstęs tankiai apgyvendintose derlingose žemėse. Tuo metu dvare buvo laikoma 80 galvijų, 18 arklių, 38 vienetai kitų naminių gyvulių. Gretimų Leoniškių, Bajorkumpio, Aukštadvario kaimų bei Juozapato ir Pabokštų viensėdžių valstiečiams buvo leista išsipirkti valdomas žemes (rėžius) bei dvarininko miške patvirtinti servitutai (ganiavos plotai).
1907 m. dvarą iš E. Sokolovskio bendron nuosavybėn nusipirko valstiečiai broliai Pranas, Jonas ir Antanas Kraujaliai. Tarpukariu broliai dėl dvaro bylinėjosi teisme, 1935 m. Širvintų apylinkės teismo nutarimu dvaras buvo pripažintas Prano Kraujalio nuosavybe. Vykdant žemės reformą, dvaras, kaip ir kiti Lietuvoje, buvo parceliuojamas. Teismui buvo pateiktas matininko Andriaus Golubovo 1934 m. sudarytas dvaro parceliacijos planas, kuriame nurodyta, kad dvarą sudarė 195,47 ha žemės.
Pranas Kraujalis mirė 1936 m. Pagal testamentą dvarą paveldėjo keturi jo sūnūs: Jonas, Vladas, Kazys, Antanas. Jonui teko pusė nuosavybės, likusiems – po šeštadalį. 1936–1940 m. Levaniškio dvare ūkininkavo Jonas Kraujelis. Yra išlikęs jo užsienio pasas, išduotas 1930 m., kai studentas J. Kraujelis vyko gydytis į Šveicariją. Kaip matote, pavardė Kraujalis pasikeitė į Kraujelis.
Levaniškio dvaro žemių parceliacijos planas Žemės tvarkymo departamento matininko Andriaus Ramanausko buvo sudarytas 1937 m. Pagal planą beveik keturiasdešimt hektarų vakarinės dalies žemių buvo padalinta į penkiolika sklypų. Dvaro paveldėtojams liko 152,44 ha.
1938 m. Jonas, Antanas, Kazys Kraujeliai bei Ona Kraujelytė-Linartienė ir Cirilė Kraujelytė-Dūdienė žemės ūkio ministrui pateikė prašymą, kuriame atsisakė atlyginimo už nusavintas žemes ir mišką dėl brolio Vlado Kraujelio, buvusio Palangos burmistro, padarytų skolų.
Tiek informacijos archyviniuose dokumentuose rado istorikai. Kaip matome, ratas apsisuko, dvaras turi naujus savininkus, kurie dirba žemę, augina gyvulius, kaip ir seniau. Įdomu būtų sužinoti kaip klostėsi Kraujelių šeimos likimai, kas gyveno dvare sovietiniu laikotarpiu. Gal kas nors žino ir „Širviui“ papasakos. Labai to tikimės.
Dabar dvaras yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą dėl pastatų architektūrinio iškirtimo, tipiško aukštaičių regionui. Ponai Martinėliai perėmė dvarą tuomet, kai jame daugelis senųjų architektūrinių detalių buvo pakeistos. Ypatingai į akis krenta kai kurios išlikusios namo puošybos detalės, senovinis-arkinis rūsys. Pastaruoju metu šeimininkai yra susirūpinę dvarininko namo senosios dvasios atgaivinimu. Nuoširdžiai džiaugiamės Kristina ir Arūnu Martinėliais, puoselėjančiais kultūros paveldą mūsų rajone. Linkime sėkmės ir gero ūpo!
Parašykite komentarą