Pasidalink per Facebook!

Su Širvintų Kultūros centro dailininke Dale Karolaitiene susitikome praėjus dienai po Igno Šeiniaus premijos laureatų paskelbimo.

Kaip jaučiatės gavusi premiją?

Man vis dar šokas. Nesitikėjau tokio įvertinimo, nuoširdžiai sakau, nesitikėjau. Juk ši garbinga premija skiriama už rajono garsinimą, o aš jo negarsinu, aš tiesiog dirbu savo darbą. Tas mano darbas juk neturi išliekamosios vertės. Štai bus Vasario 16-osios šventė: premijų teikimas, didelis koncertas. Scenografija – mano darbas. Stengsiuos, kad būtų kuklu, bet malonu akiai. Bet 2–3 val. prabėgs, renginys baigsis ir dekoracijų nieks nė neprisimins. O aš pradėsiu galvoti apie kitą renginį, ruošti kitą scenografiją. Ir taip diena po dienos, mėnuo po mėnesio.

Dale, spėjate suktis ir Kultūros centre, ir Viešojoje bibliotekoje. Parodų apipavidalinimas, informaciniai užrašai, dekoratyviniai akcentai – visur Jūsų ranka pridėta. Bibliotekoje prasidėjo jūsų karjera?

Taip. Atėjau trumpam… 1981 m. (juokiasi Dalė).

Buvo minčių keisti darbą?

Kažkada labai trumpas „nuklydimas“ buvo, jo nė minėti neverta. Labai greitai pamačiau, kad gerai jaučiuosi tik dirbdama kūrybinį darbą. Prie konvejerio ar valdininko darbo stalo ilgai netempčiau, tai ne man.

Kaipgi prasidėjo ta draugystė su menu?

Nuo vaikystės labai mėgau piešti. Beje, labai gražiai piešė ir mano tėtis. Mokykloje labai patiko ir matematika, net turėjau minčių matematiką studijuoti. Bet mokytoja Palmira Puzinaitė pasakė: „Šis kelias ne tavo, tu menininkė.“ Ir ji buvo teisi. Jaunystėje daug piešdavau. Ir portretus, ir peizažus, ir natiurmortus. Turėdavau ir užsakymų. Dabar nebepiešiu, nėra laiko. Darbas toks, kad į tradicinius laiko rėmus jo neįsprausi, o mintys ir idėjos nuolat galvoje sukasi, net per atostogas. Ne vieną idėją esu susapnavusi. Vadinasi, smegenys ir miego metu nenustoja dirbti. Pavargstu, išsisemiu, bet prasideda nauja diena ir viskas gerai. Į darbą einu noriai, su gera nuotaika. Galiu drąsiai teigti, kad mano hobis sutapo su darbu. Specialaus išsilavinimo neturi, darbą pradėjo baigusi vidurinę mokyklą. Studijų planus pakoregavo gyvenimas. Meilė, šeima, vaikai – mokslams laiko nebeliko.

Taip, jei darbas teikia džiaugsmą, vadinasi, jis dirbamas su ugnele, polėkiu ir negali būti atliktas blogai. Jūsų darbai labiausiai matomi kalėdiniu laikotarpiu, kada Kultūros centras ir biblioteka pasipuošia jūsų kūriniais. Kada pradedate kurti kalėdines dekoracijas?

Jau nuo rudens pradžios imu galvoti apie kalėdines dekoracijas. Šis laikotarpis man kūrybiškiausias. Reikia pasitelkti fantaziją, sugalvoti, kaip iš paprastų, nebrangių medžiagų sugalvoti kažką šventiško, neįprasto, netgi pasakiško.

Ir visada sugalvoja. Net dėl per ankstyvo kalėdinio šurmulio burnojantys, užsukę į Kultūros centrą, ar biblioteką aikteli susižavėję ir tikina, kad toks grožis turi džiuginti kuo ilgiau. Meniški ir skoningi Dalios kuriami atvirukai (pati turiu keletą, juos labai branginu ir saugau). Prieš keletą metų teko parodoje matyti Jos gamintas gėles iš lino. Tokios gražios, kad iškart norisi pirkti ir neštis namo. Deja, dabar nebegamina – nėra laiko. Kaip ir dirbiniams iš papje maše. Nežinantys gal stebisi: iš kur jau tiek darbo, kad laisvo laiko nebelieka? Nereikia stebėtis, juk Dalė dirba ne tik centre, bet ir kaimuose, o Kultūros centro ir Viešosios bibliotekos filialų ne taip ir mažai, nuolat kažkas vyksta, todėl dailininkė vos spėja suktis.

Jaunatviška, smulkaus sudėjimo Dalė lyg mergaičiukė. O juk ji – trijų suaugusių sūnų mama, penkiametės Gabrielės močiutė.

Ar sūnūs taip pat turi potraukį menui?

Ne, sūnūs ne menininkai. Vidurinysis linkęs prie muzikos, bet duonos iš to nevalgo. Mano viltis – Gabrielė. Ji labai mėgsta piešti, net ir parodoje spėjo sudalyvauti.

Tikėkimės, anūkėlė seks močiutės pėdomis, turės iš ko patirties semtis. Dale, koks gi jūsų laisvalaikis?

Kad ir neturiu jo, net ir namuose vis kažkokias idėjas generuoju. Vyras įrašo man knygų garso įrašus, tai ir dirbdama galiu klausytis, ausinukas visada su manimi. Drąsiai galiu girtis perskaičiusi, tiksliau būtų – perklausiusi daug knygų. Tai darau ir kurdama dekoracijas, ir sukdamasi virtuvėje. Tai mano atotrūkis nuo darbo.

Be reikalo Dalė kuklinasi, jos darbas reikalingas, jis džiugina ne vieną, todėl ir įvertintas garbinga premija. „Širvio“ redakcija sveikina Dalę Karolaitienę tapus Igno Šeiniaus premijos laureate ir linki neblėstančios kūrybinės ugnelės. Jūsų indėlis rajono kultūriniame gyvenime – reikšmingas.

Su Širvintų Kultūros centro dailininke Dale Karolaitiene susitikome praėjus dienai po Igno Šeiniaus premijos laureatų paskelbimo. Kaip jaučiatės gavusi premiją? Man vis dar šokas. Nesitikėjau tokio įvertinimo, nuoširdžiai sakau, nesitikėjau....