Naujausios žinios

Norvilės Iljeitytės kūryba

Norvilė Iljeitytė – Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus III klasės gimnazistė, ją labai dažnai matome rajono, gimnazijos renginiose – dainuoja, vaidina, yra dainuojamosios poezijos teatro narė.

Eilėraščius pradėjau kurti būdama trylikos, kai mokytoja pasiūlė sukurti trioletą. Man labai patiko ir vėliau pradėjau rašyti ir sonetus, ir paprastus eilėraščius. Dažniausiai kurdavau tada, kai man būdavo emociškai sunku. Kai nenorėdavau tiesiog nieko. Taip kildavo noras rašyti. Ir jis niekur nedingo. Dabar rašau ir toliau, ir, manau, rašysiu dar ilgai. Turbūt jau supratote, kad pagrindiniai mano kūrybos motyvai – vienatvė, gyvenimo prasmės ieškojimas. Negalvokite, kad esu nusivylusi gyvenimu mergina. Taip tikrai nėra. Tiesiog man labai patinka šios temos. Manau, kad žmogus tikras pasirodo tik tada, kai jam skauda. Tačiau pamatyti tai yra labai sunku.

Man poezija – sielos atspindys. Ji mus moko, gali įkvėpti, padrąsinti, suteikti vilties. Poezija – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir be ašarų… Poezija yra viskas, kas žmogiška. Ir tai nėra vien jausmai. Poezija yra tai, kas sukelia jausmus.

Iš naujo

Pasaulis ne toks, kaip atrodo

Ir mes ne tokie, iš tiesų,

Dar žingnis ir viską parodo

Tas skausmas iš mūsų akių.

Jautiesi, lyg viską praradęs,

Norėtum pabėgt nuo visų.

Trokšti viską pradėti nuo pradžių

Ir gyventi toli nuo kitų.

Horizonte jau leidžiasi saulė

Ir sugrįžta vėl skausmo banga.

Na, už ką tu man taip, pasauli?

Mano laimė jau buvo greta.

Pilkas šešėlis

Lyg pilkas šešėlis sapne

Tu brauniesi aršiai nakčia.

Vis klausi manęs – kodėl ne?

Aš noriu tik būti šalia.

Sustoji ir apsidairai –

Aplink tik bejausmiai veidai.

Vis gretos viena po kitos,

O šypsenos reikia tavos.

Nerandi sau vietos ir vėl,

Vėl klausimas kyla – kodėl?

Tačiau tiktai braunies nakčia

Lyg pilkas šešėlis sapne.

Aš – tai ne tu

„Aš – tai ne tu“

Dažnai šitą frazę girdžiu.

„Taip, tu – ne aš“

Belieka ištarti balsu.

Taip, tu negali

Kaip aš šokti lyg paryčių.

Žinoma, tu negirdi,

Kaip džiaugias širdis pamažu.

Suprantama, tu nematai

Liūdnų tavo draugo akių.

Ir aišku, kad nejauti tu,

Kaip stipriai tave aš myliu.

Bereikšmis ruduo

Bereikšmį rytą pateka saulė,

Šalikelėj bereikšmis akmuo.

Kas vakarą dingsta bereikšmė meilė,

Prasideda bereikšmis ruduo.

Mergaitė man neša bereikšmę gėlę,

Bereikšmiai lapai krinta nuo šakų.

Ir laimė – žiūri į mane bereikšmiai antakius pakėlus,

Kodėl gi aš taip ją dabar šaukiu?

Nejaugi man dabar jos šitaip reikia?

Kai viskas baigias pamažu.

Bereikšmis man buvau tu visą laiką,

Bereikšmis visad liksi tu.

Kada?

Kada atversi man duris?

Kada pašauksi: eikš arčiau?

Kada išgirsim širdyje

Vėl plakant vis greičiau, greičiau?

Jau žiūri į mane dažniau,

Ramybės norisi daugiau.

Šiek tiek gerumo, šilumos..

Ir meilė niekada neatsibos.

Pro rūką aš tave šaukiu,

Prašau, išgelbėti meldžiu.

Nuo šių skaudžių, sunkių minčių

Ir persekiojančių sapnų.

Kada atversi man duris?

Kada pašauksi: eikš arčiau?

Bet jau tik girdim širdyje

Plakimą skambant vis lėčiau.

Tu išmokei mane

Tu išmokei mane suprasti

Ir reaguoti į viską lengviau.

Tu išmokei mane atleisti,

Pasakyti atsiprašau.

Tu išmokei mane verkti.

Ne dėl nieko – dėl meilės tau.

Tu išmokei mane kentėti,

Kai negaudavau to, ko prašiau.

Tu išmokei mane laukti.

Laukti to, kas galbūt neįvyks.

Tu išmokei tiesiog nerimauti

Nesvarbu, kas vėliau nutiks.

Tu išmokei pasitikėti,

Neklausti niekad per daug.

Tu išmokei mane tikėti,

Kad gėrio visad nedaug.

Tu išmokei mane bijoti,

Džiaugtis tuo, ką dabar turi.

Tu tiesiog man davei suprasti,

Kiek be galo daug man esi.

Tikėk

Žinau, kartais būna be galo sunku.

Žinau, noris rėkt ir pabėgt nuo visų.

Žinau, vis dažniau nebelieka jėgų.

Aš irgi, kaip tu, dažnai tai jaučiu.

Žinau, kartais rodos neliko draugų,

Atrodo, kad niekam tai nebesvarbu.

Ir klausi savęs: ar daug dar galiu?

Ir vėl atsikelti atrandi jėgų.

Tačiau, kad ir kaip tau bebūtų sunku,

Tu tiesiog privalai išlikti stiprus.

Ir kiekvienąkart suklupus, primink sau, meldžiu –

Tikėk savim taip, kaip aš tavim tikiu.

1 Comment on Norvilės Iljeitytės kūryba

  1. Lionė Griškevičienė // 2018 sausio 2 21:04 at // Atsakyti

    Nuostabios eilės, norisi skaityti be galo…ačiū …linkiu tolimesnės kūrybinės sėkmės…

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*