Naujausios žinios

Nykstantys Širvintų krašto kaimai: Rubikonys

Veikli Kiauklių kaimo bendruomenė metų pradžioje teikė projektą, skirtą išnykusių ir nykstančių krašto kaimų atminimo įamžinimui. „Norėjome už bažnyčios esančiame plote įkurti parkelį ir jame kiekvienam tokiam kaimui pastatyti lietuvišką lauko akmenį su kaimo vardu. Priskaičiavome tokių net keturiolika. Yra kunigų sudarytas žemėlapis, pagal jo kontūrus ir sudėliotume viską. – pasakoja energingoji bendruomenės pirmininkė Asta Amankavičienė. – Deja, projekto nelaimėjome. Labiausiai apmaudu, kad, kaip pavyko sužinoti, taip įvyko dėl techninės klaidos, kažkur nepadėto parašo. Stebina visa tai. Galėjo juk paskambinti, būčiau nulėkusi ir ištaisiusi tą klaidą. Bet mes nenusimename, kitąmet bandysime dar kartą, galgi pasiseks.“

Nuoširdžiai tikiu, kad pasiseks ir linkiu sėkmės. Gera idėja turėtų būti įvykdyta. O šiandien esami ir buvę rubikoniečiai Albinas Kalesnikas, Vaclovas Lisauskas ir Genovaitė Gudonienė pasakoja apie savo gimtinę – Rubikonis.

Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas jau šešioliktame amžiuje. Septynioliktame amžiuje pro Rubikonis praėjo švedų kariuomenės būriai, dalis karių čia žuvo ir liko palaidoti šalia kaimo esančiame piliakalnyje. Apie tai liudija akmuo su įrašu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad Rubikonių bei netoliese esančio Lelikonių kaimo vyrai dalyvavo kunigo Antano Mackevičiaus organizuotame 1863 metų sukilime prieš carinę priespaudą. Kaimas išsidėstęs prie Barono upės, įtekančios į Širvintą. Iki 1933 metų kaimas buvo gatvinis. Minimais metais prasidėjo skirstymasis sklypais. Per porą metų jį baigė.

„Kaime buvo trisdešimt devynios sodybos.“ – pasakoja Albinas Kalesnikas, gimęs, augęs ir šiuo metu gyvenantis Rubikonyse. Daug metų jis gyveno ir dirbo Vilniuje, bet tapęs pensininku grįžo gimtinėn. Rankų sudėjęs nesėdi ir dabar su žmona Ole prižiūri trisdešimties avilių bityną, o prie namų vešančių rožių pavydi ne vienas. Kolūkinė santvarka ir melioracija išvijo žmones iš gimtų vietų, kaimas baigia išnykti. Tik kantriausi ir atkakliausi išliko savo namuose. „Šiandien pastoviai gyvenamos gal trys sodybos, dar keletas atgyja vasarą. – tęsia Albinas. – Liūdna ir gaila. O kiek tuščių kaimų aplinkui: Kiemeliškės, Ščiūriškis, Jusiškės, Aukštadvaris – iš jų belikę tik pavadinimai. Ne kas belikę ir Kriaunose.“

Neramus Rubikonims buvo ir pokaris. 1945 metais šalia kaimo esančiame miške įsikūrė laisvės gynėjų būrys, vadovaujamas rubikoniečio mokytojo Karolio Jočio, vėliau žuvusio nelygioje kovoje. Žuvo ir daugiau jaunų vyrų. Neaplenkė kaimo ir trėmimai. Viktoro Aleknos knygoje apie pokario kovas ir tremtį „Ūžė giria žalia“ pateiktuose išvežtųjų į Sibirą sąrašuose randam ne vieną rubikonietį, viso buvo išvežta dvylika asmenų: Antanas Kalesnykas, Bronė Kalesnykienė, Karolis Kalesnykas, Ona Kalesnykienė, Boleslovas Zanevičius, Marija Zanevičienė, Vytautas Kalesnykas, Janina Kalesnykaitė, Mikalina Paligaitė-Brusokienė, Stanislava Polkaitė, Bronislava Paligaitė-Stundienė, Bronius Kalesnykas. Turi ką apie tą laikotarpį papasakoti ir mano pašnekovai. Albino Kalesniko tėvas Juozas pasislėpė, o tėvo broliui ir jų mamai nepasisekė – buvo sugauti ir išvežti. „Dėdei išgyventi pavyko. O močiutė, deja, nebegrįžo. Net nežinom tiksliai kaip ir kada ji mirė, nes vieni kalbėjo, kad ji tremties vietos nepasiekė, kiti, kad mirė jau nuvykusi. Dėdė kažkodėl apie tai kalbėti vengė.“ – prisiminimais dalinosi ponas Albinas.

Genovaitės Gudonienės mamą ir seserį bei brolį taip pat suėmė enkavedistai kažkam paskundus dėl ryšių su partizanais. Ar tie ryšiai buvo? Kaip ir pas daugelį užeidavo paprašyti valgyti – štai ir visi „ryšiai“. Mama ir sesuo kalėjo Ukmergėje, brolis – Želvoje. Dvylikametei Genutei teko pėsčiai jiems nešioti valgyti. Brolis dar buvo nepilnametis, tad jį paleido. Išteisino ir mamą, nes augino nepilnamečius vaikus. O štai sesuo turėjo praleisti tremtyje šešerius metus, o dar penkerius negalėjo grįžti gimtinėn.

Tiek Genovaitė, tiek Albinas sako, kad jų artimieji nukentėjo dėl skundikų. Pikčiausia, kad apie tai, kas tie piktavaliai, sužinojo jau atkūrus Nepriklausomybę, kai tapo prieinami KGB archyvai.

Kaime buvo verčiamasi žemdirbyste, kitų verslų nebuvo. Kaimas turėjo tik kalvį Petrą Jočį. Vaclovas Lisauskas prisimena, kad iki tarnybos kariuomenėje buvo siuvėju: eidavo po namus ir juose gyvendavo tol, kol apsiūdavo visą šeimyną. Keičiantis laikams, ši praktika baigėsi, tad Vaclovas po tarnybos kariuomenėje dirbo kitus darbus.

Daug noriau pašnekovai pasakoja apie jaunų dienų linksmybes, papročius ir išdaigas. Jų tikinimu, kaimo jaunimas buvo linksmas, labai gražiai dainuodavo. Kiekvieną šeštadienį vyko gegužinės. Šokdavo, linksmindavosi iki paryčių, bet sekmadienį visi tvarkingai keliaudavo į Kiauklių bažnyčią – pamaldų praleisti nevalia. O kaipgi su gėrimais? Kaimiečiai savo reikmėms pasigamindavo naminukės, šventės, atlaidai neapsieidavo be naminio alučio, bet geriama buvo su saiku. Su dabartiniais laikais nėra ko ir lyginti. Be išdaigų, žinoma, neapsieidavo, bet jos nebuvo labai piktos. Vaclovas prisiminė, kaip grįždami iš gegužinės praalkę nusinešė moteriškės pakabintus džiovinti sūrius su visu krepšiu. O štai Genovaitė buvo „pasiskolinusi“ iš ganyklos arklį ir parjojusi iki kaimo. Visų eibių nė neprisiminsi.

Kadangi viena pavarde vadinosi kelios šeimos, visi turėdavo pravardes. Net ir dabar pašnekovai greičiau pasako pravardę, o ne tikrąją pavardę. Dėl pravardžių niekas nepykdavo.

Pradinė mokykla buvo Kriaunose, ten rubikoniečiai ir mokėsi. Ji uždaryta 1960 metais, nuo tada teko eiti į Kiauklių septynmetę.

Visi pašnekovai sutaria: gaila, kad didelis, senas kaimas baigia išnykti. O gal atsiras norinčių čia apsigyventi ir prasidės atgimimas? Norėtųsi tuo tikėti.

8 Comments on Nykstantys Širvintų krašto kaimai: Rubikonys

  1. Sveiki,
    reikėtų pakoreguoti kaimo pavadinimą. Ne „Čiuriškės“, o Ščiūriškis. Ir tokie kaimai buvo du, vienas netoli kito.
    https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0%C4%8Di%C5%ABri%C5%A1kis

  2. Sveiki,aciu uz rasini apie Rubikonis , tai mano senelio Boleslovo Zaneviciaus gyvenimo vieta , tevo Vytauto Zaneviciaus teviske , ten 1965 – 1976 leidau vasaras , kiek suglumino jusu pateikiama informacija kad kaimas yra prie Barono ( pirma kart girdziu ) upes , ja visada vadino Mielupiu ( senelis dar ir Mielka vadino )ir iteka ji i Vilksena ir tik pastaroji i Sirvinta . Sekmes.

    • Upe Vilksena ( vietiniu vadinama )turi ir kita pavadinima Vilkesa , gal ir Mielupis kazkada buvo vadinamas Barono upe , butu idomu suzinoti issamiau .

  3. Tokį pavadinimą pateikė vietiniai gyventojai. Reikės pasidomėti daugiau, sužadinot smalsumą

  4. 1962m rugsėjo 1d. aš metus laiko gyvenau Vilniuje Artilerijos 50-4 pas Bronių Kalesnyką -politkalinį-siūvėją,už sienos gyveno Antanas Kalesnykas grįžęs iš tremties,kartu gyveno Marytė Kalesnykaitė buvusi tremtyje.pasakojo kaip su pieštuku vienam chamui akį išdūrė

    • Bronius Kalesnykas mano krikšto tėvas , su mano tėvuku buvo pusbroliai kaip ir Antanas Kalesnykas . Tėvukas būdamas penkiolikos išėjo į mišką , buvo suimtas ir kalėjo aštuonrius metus Džeskasgano lageryje Kazachstane , buvo išduotas Vilniuje , kas išdavė iki mirties nesakė tik tarstelėjo kad gerai pažistamas iš jo gimtojo Rubikonių kaimo . Marytė Kalesnikaitė tapo Jočiene ištekėjusi už Karolio Jočio , deja bet visų jų senai nėra tarp mūsų .

  5. 1944 m.gruodžio mėnesį buvo sušaudyti trys jauni kaimo vaikinai Petro Jočio (kalvio) sodyboje. Tai Stasys Jočys, Jonas Pusvaškis ir Vladas Gudonis. Buvo baisūs laikai.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*