„Oro karalius“ pasiruošęs naujiems iššūkiams
Straipsnis buvo išspausdintas kovo 1 d. laikraščio „Širvis“ 9-ame šių metų numeryje.
Kai Karaliaus Mindaugo taurės krepšinio varžybose „Oro karaliaus“ titulą laimėjo Gediminas Žitlinskas, tai buvo staigmena net ir ne vienam jį pažįstančiam žmogui. Kaip? Kokiu būdu jis ten pateko? Kada šitaip išmoko? Tenkiname skaitytojų (žinoma, ir savo!) smalsumą ir kalbiname naująjį „Oro karalių“ iš Širvintų.
– Gediminai, pirmiausia nuoširdžiai sveikinu ir užduodu daugumai labiausiai rūpintį klausimą, kada pradėjote domėtis dėjimu į krepšį, koks buvo kelias iki šios pergalės?
– Pradžia buvo dar mokykloje (Gediminas baigė Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją), gal dešimtoje klasėje. Užteko vieno bandymo ir supratau: tai mano. Pradėjau domėtis, ieškoti literatūros, treniruotis. Sekėsi neblogai, pajutau, kad progresuoju. Tai buvo motyvas nesustoti, dirbti toliau. Atsirado noras dalyvauti konkursuose, parodyti sugebėjimus. Pradėjo kviesti į parodomuosius renginius. Taip žingsnis po žingsnio per dešimtį metų atkeliavau iki šio titulo (juokiasi). Tokio lygio varžybos buvo pirmos.
– Turbūt socialiniuose tinkluose atsirado minios gerbėjų ir sekėjų?
– Taip, susidomėjimas yra. Ypač domisi mokiniai, paaugliai. Atsiliepė ir tie, kurie kažkada treniravosi, bet neužteko kantrybės tęsti. Jie sveikina ir džiaugiasi, kad nuėjau toliau, nei jie.
– Ką galite pasakyti tiems jaunuoliams, kurie nori siekti tų pačių tikslų?
– Kiekvienas turi ieškoti savo kelio ir bandyti tol, kol užsikabins. Dėl ko pamirš, kad jau 3 val. nakties ir reikia eiti miegoti, pamirš, kad visą dieną nevalgė. Jeigu jauti, kad tiek stipriai įsitrauki į visa tai, ką darai – esi teisingame kelyje.
– O kaip jūs siekėte savojo tikslo, ar šis kelias lengvas?
– Man jis lengvas todėl, kad jis yra mano. Man tai patinka, mane tai „veža“, todėl ir sunkumai neanubaido. Reikia dirbti daug ir nuosekliai. Bet, pasikartosiu, tai privalo būti išties tave įtraukianti veikla.
– Kai tai atrodo?
– Norėdamas palaikyti sportinę formą, tris – keturis kartus per savaitę treniruojuosi treniruoklių salėje. Kartą – du per savaitę reikia pasitreniruoti sporto salėje. Treneris man nereikalingas, bet reikia treniruočių partnerio. Čia dažniausiai gelbsti brolis Giedrius bei bičiulis Lukas Kuklys. Ačiū jiems! Galiu pridurti, kad turi dirbti ne tik kūnas, bet ir galva: reikia išmokti susidoroti su jauduliu, nesėkmėmis, valdyti save. Kaip ir visi sportininkai, turiu laikytis režimo, taip pat reguliuoti mitybą. Kaip matote, nieko naujo, viskas visiems žinoma (šypsosi)
– Visa tai juk kainuoja…
– Nemokamas būna tik sūris pelėkautuose (juokiasi). Taip, kainuoja ir salės nuoma, ir darbas treniruoklių salėje, ir tinkamas maistas. Bet galiu pasidžiaugti, kad jau pradedu jausti grąžą. Vadinasi, investicija pasiteisino.
– Lietuvoje aukščiausią tašką jau pasiekėte. Kas toliau?
– Nesustoti, dirbti toliau, vykti į varžybas užsienyje. Kontaktai jau mezgasi, pažinčių daugėja, atsiranda naujų galimybių. Toks ir buvo tikslas.
– Girdėjau, kad turėjote ir nemenkų traumų. Ar tai neatbaidė?
– Kaip matote, ne (juokiasi). Kai veikla miela širdžiai, sunkumai tik paskatina eiti toliau. Mano kredo: gyveni tik vieną kartą, tad reikia daryti tai, ko labiausiai nori. Aš taip ir darau (juokiasi)
– O tėvai po tokių įvykių nebandė atkalbėti?
– Buvo visko, ne vieną rimtą pokalbį turėjome. Bet kai tėvai mato, kad man to reikia, jie susitaiko ir palaiko. O dabar džiaugiasi ir didžiuojasi.
– Yra dėl ko. Sveikinimai ir tėveliams, užauginusiems tokį šaunuolį! Šiose varžybose buvote vienintelis neprofesionalas. Ar daug turite bendraminčių?
– Nepažįstu daugiau taip metodiškai besitreniruojančių. Norėtųsi, kad jų būtų. Prisidėdamas prie šio sporto populiarinimo, neatsisakau dalyvauti parodomosiose programose, patarti besidomintiems.
– Ką veikiate, kai rankose nėra kamuolio?
– Visą laiką dėjimais ar treniruotėmis užsiimti negaliu. Esu baigęs verslo vadybą, dirbu informacinių technologijų įmonėje, diegiame verslo valdymo sistemas įmonėms, konsultuojame. Galima teigti, jog tuo metu ilsiuosi, atsigaunu po krūvių, taip pat uždirbu tam, kad galėčiau tuos krūvius turėti (juokiasi).
– Pabaigai – koks mėgstamiausias jūsų triukas?
– Labiausiai patinka šokti per žmones, bet iš esmės – per kažką. Nepakartojamas jausmas.
– Dar kartą sveikinu ir linkiu tolesnės sėkmės žengiant pasirinktu keliu. Tikiu, Jūsų laukia dar ne vienas titulas.
Parašykite komentarą