Pasidalink per Facebook!

Mūsų valdžia prieš porą metų ėmė kalbėti apie ilgamečių vadovų rotaciją, tiesa, dabar ši tema pamiršta, aišku, dėl karantino. Numatoma ilgamečius įstaigų vadovus keisti. Tebūna geri darboviečių rodikliai, bet vadovas per ilgai užsisėdėjo vienoje vietoje, apsiprato, jau nieko naujo iš jo neišspausi, todėl reikia skirti, išrinkti naują, o nauja šluota geriau šluoja. Taip šiais laikais kalbama apie biudžetinių įstaigų vadovus. O patikėsite ar ne, yra tokių darbštuolių, tiesa, ne vadovų, kurie be jokios pompastikos ramiai, sąžiningai atidirbo vienoje vietoje… penkiasdešimt metų. Jei paklausčiau ko nors rajone: „Ar žinote, kas vienoje darbovietėje išdirbo penkiasdešimt metų?“ – kažin ar atsakytų, o štai zibališkiai be vargo – tai bibliotekininkė Genovaitė Kriaučiūnienė.

„Taip, 1959 metais, vos baigusi Širvintų vidurinę mokyklą, pradėjau dirbti Zibalų bibliotekoje. Visą laiką viliojo knygos. Mėgau skaityti, tiesa, mėgstu ir dabar, o čia kaip tik pasitaikė darbas pagal pašaukimą. Nė nepastebėjau, kaip prabėgo penkiasdešimt metų. Tik žiū į biblioteką ateina mano pirmųjų bibliotekos skaitytojų vaikai, po kiek laiko jau ir anūkai atbėgdavo“, – šypsodamasi prisimena ponia Genovaitė.

Kai G. Kriaučiūnienė pradėjo dirbti Zibaluose, virė gyvenimas: aštuonmetė mokykla buvo pilna vaikų, veikė pieninė, paštas. O pašte dirbo Vytautas Kriaučiūnas. Įsidėmėjo Vytautas gražią, smagią, dainuojančią bibliotekininkę. Pradėjo ypatingai domėtis literatūra. Dažnai lankydamasis bibliotekoje ir bibliotekininkę prisikalbino į žmonas.

„Ponia Genovaitė mūsų bendruomenės siela ir įkvėpėja, – taip apie Kriaučiūnienę kalba Zibalų bendruomenės pirmininkė, seniūnaitė Dalia Bulonienė. – Praeitais metais jai kilo idėja Motinos dieną švęsti bažnyčioje. Matytumėt, kaip maloniai buvo nustebintos mamos, atėjusios į bažnyčią, kokie gražūs ir laimingi vaikučiai jas sveikino. O jei tenka sutikti gerbiamą svečią, ar pasveikinti jubiliatą oficialioje aplinkoje – tai jau Genovaitės reikalas. Ji visada randa reikiamų žodžių. Tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti, kuris viską daro iš širdies.“

O ponia Genovaitė Kriaučiūnienė kuklinasi: „Jau per daug bendruomenės pirmininkė mane giria. Dirbame visos, o pati pirmininkė daugiausia“.

Aš, iš šalies, supratau, kad gera pirmininkei Daliai dirbti, kai bendruomenės veikloje dalyvauja tokios moterys kaip Genovaitė, o Genovaitei malonu dirbti su tokia pirmininke ir kitais bendruomenės nariais.

G. Kriaučiūnienė ne vietinė, tačiau Zibaluose gyvena jau gana ilgai. „Taip, mano tėviškė – Lundiškių kaimas Zarasų rajone. O va, tėtis kilęs nuo Kiauklių, tačiau jaunystėje vargonininkavo Dusetose, dirbo valsčiaus sekretoriumi. Mama Viktorija turėjo gražų balsą ir giedojo Antalieptės bažnytiniame chore. Taip jauni, gražūs, balsingi žmonės, susipažinę per choro repeticijas, sukūrė šeimą. Tačiau ramų gyvenimą sujaukė karas. Teko jaunai šeimai su dviem vaikais trauktis į Vakarus. Atsidūrė prie pat Vokietijos sienos. O ten tėtis privalėjo eiti kasti apkasų. Po sunkaus darbo pavargęs pareidavo namo, o vieną vakarą negrįžo. Ilgai baimėje ir nežinioje gyveno Viktorija Kalesnykienė ir galų gale nutarė grįžti į savo kraštą. Susikrovė savo nedidelę naštą, o ką galėjo pasiimti mama su dviem nedideliais vaikais vedina ir trečiojo besilaukdama. Kur ir pas ką eiti? Užėjo į bažnyčią. Mišioms pasibaigus, ponia Kalesnykienė norėjo užeiti pas kunigą prašyti pagalbos, tačiau, o dangau! Bažnyčios tarpduryje stovėjo barzda apžėlęs josios vyras. Ašaros, džiaugsmas, viskas susimaišė, o svarbiausia – nukrito rūpesčių našta. Ką daryti, kur eiti – jau buvo su kuo pasitarti, į ką atsiremti. Taip dar maža Genovaitė su tėvukais atsidūrė Zibaluose.

Tėtis įsidarbino pieninės buhalteriu. Vaikai pradėjo lankyti kaimo mokyklą, vėliau – Širvintų vidurinę. Transporto nuo Zibalų iki Širvintų, žinoma, tais laikais nebuvo. Teko mokinukams Širvintose nuomoti butą. Šeštadienio popietę vaikai į namus keliaudavo pėsti. „Iš Širvintų eidavo didelis būrys mokinių, pakeliui po truputį grupė mažėdavo, Zibaluose pasilikdavome ir mes, o kiaukliškiai traukdavo toliau, – prisimena Genovaitė. – Dar ir dabar menu savo buvusius mokytojus E. Mašauskaitę, S. Šiaučiūnaitę, S. Kvietkauskienę, K. Karosą, klasės auklėtoją Smaglają, direktorių A. Ažubalį. Mano klasė draugai buvo E. Kojis, V. Paškevičiūtė, A. Bareckaitė, B. Martinkaitė, M. Bakšytė, N. Žiedavičiūtė“, – be sustojimo mano pašnekovė minėjo klasės draugų vardus ir pavardes. Stebėtina atmintis!

Dirbant bibliotekoje teko organizuoti įvairias parodas, glaudžiai bendrauti su Zibalų mokykla. Veikli, turinti gražų balsą, aktyvi moteris dalyvavo saviveikloje, rajono dainų šventėse, folkloro ansamblyje, dainavo kvartete. Koncertuodavo Šešuolėlių, Anciūnų kultūros namuose. Buvo moterų tarybos narė. Taip gyvenimui besisukant sūkuriu, užaugo trys vaikai.

Dabar, deja, ponia Genovaitė ištaigingame name gyvena viena, tačiau tikrai nenuobodžiauja. Veiklos iki kaklo, tik spėk suktis. Dažnai aplanko kaimynės – draugės Janina Vaškevičienė, Zofija Latvienė, Verutė Kazlauskienė, Rima Bulonienė, Svetlana Stankevičienė, Dalia Bulonienė, rūpestingiausi kaimynai Aldona ir Zenonas Vaitkūnai. O ir pati Genovaitė užbėga pas jas. Būtinai švenčiamos vardinės, gimtadieniai, dar ir kitų progų pasitaiko. Sūnus Remigijus gyvena Vilniuje, tad, jei neatvažiuoja, tai skambina, duktė Vida taip pat rūpinasi mama.

Vidos duktė Raminta, įstojusi studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, sumanė su drauge aplankyti Italiją. „Tad lanko iki šiol, – juokiasi Genovaitė. – Ten jau sukūrė šeimą, augina septynerių metų Jokūbą, tačiau bent tris kartus per metus atvyksta pas mane. Ir Jokūbėlis kelis žodžius pasako lietuviškai. Duktė Neringa gyvena Prancūzijoje, Hagundange. Jos vaikai Diana, Kevinas, Brajans jau suaugę. Genovaitė su žentu prancūzu Filipu puikiausiai susikalba lietuviškai, o štai su anūkais – ne.

Dar nenutrūko ryšiai su buvusiomis bendradarbėmis Danute Kalinauskiene, Lapelių bibliotekininke Lisauskiene, Gelvonų – Mikučioniene. „Pasikalbam, prisimenam darbo metus, pasipasakojam naujienas – nėra kada aimanuoti, nuobodžiauti. Va ir vėl skambutis“, – iš kišenės traukia telefoną. Kaip gera bendrauti su tokiais šilumą ir gerumą skleidžiančiais žmonėmis, norisi, kad jų būtų kuo daugiau.

Mūsų valdžia prieš porą metų ėmė kalbėti apie ilgamečių vadovų rotaciją, tiesa, dabar ši tema pamiršta, aišku, dėl karantino. Numatoma ilgamečius įstaigų vadovus keisti. Tebūna geri darboviečių rodikliai, bet vadovas...