„Per visą išdirbtą laiką pėsčiomis turbūt iki Mėnulio nuėjau“
Valda Patinskienė
Spalio 9-oji – Pasaulinė pašto diena. Šios dienos proga „Širvio“ redakcijos žurnalistė kalbino ilgametę Širvintų pašto darbuotoją Vandą Baginavičienę.
Vandą Baginavičienę seniai pažįsta širvintiškiai. Kai dar nebuvo mobilių telefonų, interneto ir dar net ne visi turėjo televizorius, ji buvo pagrindinis ryšys su išoriniu pasauliu.
Būdama šešiolikos jau pradėjo dirbti pašte. Draugių pakalbinta darbą pašte iškeitė į siuvimo fabriką „Lelija“. Bet ten dirbdama suprato, jog laiškanešės darbas labiau prie širdies. Tad nuo 1975 m. grįžo atgal į paštą ir iki pensijos dirbo mielą širdžiai darbą.
Tais laikais laiškanešio darbas buvo kitoks nei dabar. Jau prieš 6 val. ryto su specialiu karučiu reikėdavo būti autobusų stotyje, nes maršrutinis autobusas iš Ukmergės atveždavo rajoninį laikraštį „Lenino vėliava“, o jei nespėsi – nuvažiuos savo maršrutu ir gyventojai liks be laikraščio. Tačiau tokio atvejo nepasitaikė.
Tuomet laikraščiai buvo pigūs, todėl prenumeratorių nestigo, o leidinių įvairovė – gausi: „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Lietuvos pionierius“, „Tarybinė moteris“, „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Socialistinė teisė“, „Mokslas ir gyvenimas“ ir daugelis kitų. O kiek daug rašydavo laiškų, kaip jų laukdavo! Kai kas, sulaukęs seniai žadėto laiško, iš džiaugsmo net Vandą saldainiais pavaišindavo. Būdavo malonu įteikti tėvams laišką nuo sūnaus iš kariuomenės, nudžiuginti pranešimu apie gerus pokyčius gyvenime. Pensininkai (tada taip vadindavo senjorus) laiškanešės laukdavo kiekvieną mėnesį nuo 10 iki 25 d., kai reikėdavo išmokėti pensijas.
Vienam adresatui reikdavo atnešti po keletą laikraščių , į tūlą kiemą užeiti. Į krepšį netilpdavo visi laikraščiai, tad, kai vyrui nereikėdavo į darbą, rytais padėdavo išnešioti spaudą. Norėjosi, kad švieži laikraščiai kuo anksčiau pasiektų skaitytojus.
Tada jauna, maloni laiškininkė Vanda buvo laukiama kiekvienoje šeimoje. Ją gerbė ir kolektyvas. Tuo metu Širvintose darbavosi keturi miesto laiškininkai ir vienas pakaitinis. Vanda prisimena savo bendradarbes Vacę Vaškevičienę, Aldoną Stanišauskienę, Verutę Adomavičiūtę, spaudos skirstyme dirbusias Elytę Surgėlaitę, Nijolę Pozniakovaitę. Kartu švęsdavo bendradarbių vardines, Spaudos dieną, vykdavo į ekskursijas, ypač įsiminė ekskursija į Odesą. Bendrai talkininkaudavo kolūkiuose darbymečiu.
Už gerą darbą Vanda Baginavičienė ne kartą buvo apdovanota garbės raštais, jos nuotrauka kabojo Garbės lentoje. Ir dabar namuose, sekcijoje yra kavos servizas, gautas jubiliejinio gimtadienio proga, o apie glėbius gėlių liudija gausios nuotraukos su bendradarbiais.
Vanda Baginavičienė
– Per visą išdirbtą laiką pėsčiomis turbūt iki Mėnulio nuėjau, – juokiasi Vanda.
Besidalijant maloniais prisiminimais, liūdesio šešėlis perbėga Vandos veidu: bėdos ir nelaimės neaplenkė ir jos namų. Šiai moteriai teko daug skausmo išgyventi. Pačiame jėgų žydėjime mirė vyras, neseniai likimas atėmė ir dukterį, o vėliau – ir sūnų. Dabar jos rūpestis ir džiaugsmas – du vaikaičiai: Žygintas jau suaugęs, o Aidis dar septintokas.
Geraširdė moteris puoselėja gėles prie namų, dar senu įpročiu aplanko gatvės kaimynus, nors laiškų ir neatneša, bet paguodžia, kad tuoj jiems savieji kokią žinutę parašys.
Džiugu, kad Vandutė atrado savo gyvenimo pašaukimą, nesigaili pasirinkusi paštininko kelio. Pasaulinės pašto dienos proga sveikiname mielą Vandą ir linkime sveikatos, stiprybės, optimizmo ir kuo daugiau žmonių nuoširdžių šypsenų.
Parašykite komentarą