Naujausios žinios

Pradėkime nuo savęs

Janina Pukienė

Jei mano tėvai sovietmečiu būtų sugalvoję reikšti pretenzijas dėl mokymo programų, tai būtų ne tik nesuprasti, bet dar ir pakviesti rimtam pokalbiui į tam tikrą liūdnai pagarsėjusią įstaigą. Po tokio pokalbio noras kritikuoti vienintelę teisingą mokymo sistemą dingtų visam laikui. Mano kartos vaikai mokėsi jau nepriklausomoje Lietuvoje, bet mums dar nekilo mintis ieškoti spragų. Na, ir socialinių tinklų dar nebuvo, o kurgi daugiau vajų sukelsi ir padejuosi. Nuo pirmųjų rugsėjo dienų socialinis tinklas „Facebook“ lūžta nuo nekompetencijos pavyzdžių ir kritikos. Šį rudenį didžiausias „šaršalas“ kilo dėl teksto suvokimo ir kalbos užduočių septintokams. Kai kurioms mamoms nepatiko pateikta nagrinėjimui ištrauka iš knygos „Berto dienoraštis“. Nesu skaičiusi tos knygos, bet, įsisiūbavus diskusijai, susiradau ją ir pasivarčiau. Tiesą sakant, normali knyga, paauglio pasakojama istorija. Palyginti su tuo, ką  trylikamečiai ar keturiolikmečiai be problemų gali rasti internete, tai nekaltų nekalčiausias kūrinys ir tos „pimpalų matavosi varžybos“ tik nedidelis epizodas. Leiskite suabejoti, ar tikrai jaunieji lietuvaičiai ko nors panašaus nesugalvoja. Manau, kad tekstas papiktino tik budrias mamas, o pačių mokinių tikrai nenustebino. „Štai apie ką dabar rašo septintokai, – nustebo mano kaimynas. – O mes,1987 m. penktokai rašėm rašinėlį „Ką aš pasakyčiau prezidentui Reiganui“. Tai bent, kur jau palyginsi su Berto nuotykiais duše. Labai norėjosi perskaityti rašinį, nes kaimynas gyrėsi, kad net vienuoliktokams jį mokytoja skaitė, taip gerai buvo parašytas. Deja, kaimynas jo neberado.

Pasidarė įdomu, kaip pasikeitė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo darbas keičiantis santvarkoms. Pakalbinau trisdešimt metų dirbančią Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytoją Editą Rutkauskienę.

Mano manymu, tarybiniais laikais mokytojui viskas buvo nurodyta, pats net ir diktantui teksto negalėjo pasirinkti. Ar aš teisi?

Ne visai. Žinoma, daug tų suvaržymų buvo, bet galėjo ir mokytojas šį tą pats paruošti. Gal dar anksčiau buvo labiau varžoma, aš pradėjau dirbti jau atšilimo laikotarpiu. Dabar yra nepalyginamai lengviau ir laisviau. Ir dėl  minėtų „netinkamų“ tekstų pučiamas pernelyg didelis burbulas. Tų užduočių yra keli variantai, nebūtinai bus parinkta ši. Kitas aspektas: gal nereikia ieškoti krislo svetimoj aky, jei savoj rąstas pūpso. Ar taip pat rūpestingai tos mamos seka, kokiose interneto svetainėse lankosi jų atžalos, ko ten prisižiūri? Ar visada jos girdi save? Man kartais taip nejauku girdint jaunas moteris tokiais „triaukščiais“ žodeliais kalbą paįvairinančias. Palyginti su jais, tos šiandien minimos „varžybos“ atrodo tokios nekaltos.

Visiškai sutinku. Pati pažįstu ne vieną jauną žmogų, kurie nė nejaučia, kad kone kas antras jų kalbos žodis labai jau „riebus“. Ir tai, kad viską girdi vaikai, nėra priežastis save kontroliuoti. Namie galima prisiklausyti visko, bet kitur –šiukštu? O gal pradėkim keistis nuo savęs?

Edita, ne viena mokytoja man sakė, kad labai drastiškai pasikeitė vadinamieji programiniai autoriai ir kūriniai. Pensininkė Jadvyga rėžė tiesiai, kaip tarybiniais metais buvo ignoruojami išeivijos literatai, taip dabar išimti iš programų  tie, kurie neva pernelyg „tarybiniai“. P. Cvirka, J. Baltušis – kokios bebuvo jų pažiūros, bet tai nesumenkina  literatūrinio talento. Mane ypač nustebino, kad nebeliko I. Simonaitytės. Tai tiesa?

Tiesa. Bet vėlgi nereikia visko pernelyg dramatizuoti. Jei mokėsi sudominti moksleiviusjie skaitys. Yra juk papildomi užsiėmimai, galima tiesiog parekomenduoti neprograminį autorių. Jaunimas tikrai skaito ir I. Simonaitytę, ir J. Baltušį, ir kitus autorius .Šiandien mokytojas gali daug, juk niekas neapkaltins ir neuždraus pateikti daugiau nei rekomenduoja programos. Beje, ir tais liūdnais laikais buvo mokytojų, kurie sugebėjo duoti daugiau nei buvo galima, supažindinti su tuo, kas oficialiai buvo uždrausta. Šviesaus atminimo mokytoja V. Karalienė, kuri ilgus metus dirbo Gelvonų vidurinėje mokykloje, buvo ta, kuri nebijojo peržengti ribos, pasakyti atvirai, parekomenduoti tai, kas nerekomenduotina. Žinomas literatas, poetas Alfas Pakėnas, po studijų mokytojavęs Bagaslaviškio vidurinėje mokykloje, nepabijojo ne tik pats susitikti su šviesuoliu Kazimieru Skebėra, bet ir supažindinti su juo savo mokinių. O juk tai buvo tikrai rizikinga, nes K. Skebėra buvo KGB sekamas ir kontroliuojamas, kontaktai su juo galėjo baigtis nemenkais nemalonumais. Ne visi buvo bailiai.

Ir vėl turiu sutikti. Buvo drąsių, sąžiningų mokytojų, bet buvo ir tokių, kurie per didžiąsias šventes budėdavo prie bažnyčių ir registruodavo mokinius, išdrįsusius ateiti į pamaldas. Taip buvo, mes juos prisimename, kai kurie jų šiandien yra didžiausi patriotai ir tėvynės mylėtojai, tuometinį uolumą teisinantys: „Tokie buvo laikai, privertė.“ Bet juk daugumos neprivertė, jie neprarado savivertės ir orumo. Viskas priklauso nuo požiūrio.

Gal tikrai nereikia dramatizuoti, skųstis ir dejuoti. Gal pradėkim rodyti pavyzdį šeimoje, pasiūlyti vaikams, ką skaityti, kuo pasidomėti. Nereikia pulti mokytojų ir mokymo sistemos, o teikti konstruktyvius pasiūlymus jai tobulinti. Patobulėję patys, galėsime tobulinti kitus.

1 Comment on Pradėkime nuo savęs

  1. Mūsuose gaju daug pretenzijų, nepasitenkinimo reikšti kitiems, aplinkai. Tik deja, pamirštant save, savo atsakomybes, savo galimą indėlį. Sau keliami daug mažesni reikalavimai nei aplinkai.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*