Priimti pyktį ir kaltę
Jurgita Vaitkutė
Ankstesniame straipsnyje kalbėjome apie priežastis, kurios įtakoja savižudybes, apie aplinkinius, bičiulius, artimuosius kankinantį klausimą „Kodėl?“, ir apie tai, kad atsakymas nėra paprastas ir vienareikšmis. Praėjus tam tikram laikui jis ir nebeiškyla taip aštriai, o galiausiai randamas labiausiai guodžiantis ir raminantis atsakymas.
Be šio klausimo nusižudžiusių artimuosius kankina taip pat ir įvairūs sunkūs jausmai: nerimas, kaltė, pyktis, liūdesys, sielvartas… Vienu metu persipina keletas iš jų, todėl sunku visa tai suderinti ir sutalpinti savyje.
Plačiau pakalbėsime apie du sunkiausius jausmus. Vienas jų – pyktis. Nelengva jį priimti, pripažinti sau, kad pyksti ant mirusiojo; po to, ką jis padarė, kad paliko tave tokiu skaudžiu būdu. Tą pastebi ir psichologai, konsultuojantys gedinčiuosius, ir pažymi, jog artimieji gali jaustis atstumti nusižudžiusio ir jiems gali būti pikta, kad jis / ji juos paliko. Tačiau kad ir kaip sunku jį atlaikyti, pyktis yra svarbi gedėjimo dalis. Jis kaip šaltinis praskina kelią gyvybės tėkmei po išgyvento šoko ir atlieka valantį, vidų nuskaidrinantį darbą, jei tik, žinoma, leidžiame jam tinkamai išsiveržti.
Ne visada pasiseka sau įvardinti šį jausmą, kadangi pyktis nėra „tinkamų“ jausmų sąraše. Tik galime justi, kad tapome suirzę, nervingi, kandūs, niurzgiantys ir panašiai. Tuomet vertėtų imti ir tiesiai savęs paklausti: ant ko aš pykstu? Ant nusižudžiusio? Galbūt ant likimo, visatos, Dievo, Lietuvos? Kas tai bebūtų, svarbiausia atminti, kad turime teisę tai jausti. Pyktis visiškai legalus jausmas po to, ką teko ir dar teks ištverti. O tuomet… jei norisi – išsirėkite, užsiimkite fizine veikla, pieškite, lamdykite popierių, rašykite laiškus tam, ant kurio pykstate. Būdai gali būti įvairūs. Čia mums svarbiausia, kad padėtume sau išleisti tą kunkuliuojantį šaltinį ir judėtume pirmyn.
Kitas nepakeliamas jausmas, kuris persekioja bemaž kiekvieną nusižudžiusiojo artimą ir bičiulį yra kaltė. Deja, skirtingai nei pyktį, kaltę išreikšti sunku. Specialistai sako, kad kaltės jausmas, įvykus savižudybei, yra neišvengiamas. Turbūt belieka jį tik priimti. Kartu svarbu atsiminti, kad niekas nėra atsakingas už kito žmogaus veiksmus. Savižudybė yra visų pirma nusižudžiusio žmogaus atsakomybė.
Štai keletas žmonių, kurie patyrė artimojo savižudybę, minčių apie savo kaltės išgyvenimus:
„Kad ir kaip galvočiau, kad ką galėjom – tą padarėm, vis tiek viduj vis kildavo mintys, kad galėjau tada nevažiuoti prie jūros, o susitikti su juo, pasikalbėti, gal būtų pavykę išvengti to, kas įvyko. Savižudybės dieną norėjau jam paskambinti ir pakviesti pietų, bet skubėjau į susitikimą, tad pagalvojau „vėliau“. Deja, „vėliau“ jau buvo per vėlu. Kiekvieną kartą, eidama biure pro tą vietą, kur kilo mintis jam paskambinti, visad atsimenu skambutį, kuris galbūt būtų kažką pakeitęs. <…> Protu suvokiu, kad niekas dėl to nekaltas, bet emociškai kaltė vis tiek išlįsdavo. Giliai viduje žinau, kad dėl ligos, brolio savižudybė buvo turbūt tik laiko klausimas, kad ir kaip baisiai tai skambėtų… dėl to kaip tik stengiausi ypatingai palaikyti tėvus, kad jie savęs nekaltintų.“ (Simona)
„Kartais tokių minčių ateidavo, ką galėjau padaryti ar pasakyti, gal buvo įmanoma jį išgelbėti. Prisimenu vieną iš jo paskutinių žinučių ir galvoju, kad galėjau paskambinti, bet nepaskambinau. Tačiau suvokiu, kad tai galbūt tam kartui būtų padėję, tačiau iš esmės buvo labai gili problema, kurios aš nebuvau pajėgi išspręsti.<…> Vėliau prisiminiau draugo įvairius pasakojimus, jo mamos pasakojimus, ir suvokiau, kad su ta mintimi jis jau labai senai gyveno, todėl mano vienas ar kitas žodis negalėjo būti tokio tragiško pasirinkimo priežastimi.“ (Monika)
„Po mamos savižudybės dažnai ateidavo tokios mintys, ką galėjau padaryti kitaip, nei dariau. Ar ką galėjau sakyti ar nesakyti, daug laiko tiesiog taip ir praeidavo, paskendus mintyse ir svarstant, kaip kitaip galėjau elgtis, kad to nebūtų įvykę. Dabar suprantu, kad kaltės jausmas yra normalu po artimojo savižudybės, ir priimu jį kaip neišvengiamybę.“ (Asta)
Belieka pridėti specialistų komentarą, jog kaltė gali būti pagrįsta arba nepagrįsta. Pagrįsta kaltę jaučiame prieš neetišką elgesį arba po jo. Tai kaltė už mūsų veiksmus ar žodžius, už kuriuos tiesiogiai esame atsakingi. Pripažinus tokią kaltę, svarbu atleisti sau ir atleisti kitam. Tačiau nepagrįsta kaltė – tai kaltė, kurią prisiimame sau už kito veiksmus arba už tam tikras pasekmes, kurių priežastys yra neaiškios. Bendrai gedintiems, nepriklausomai nuo to, kokia mirtimi mirė jų artimasis, yra būdinga jausti nepagrįstą kaltę. O tokios kaltės jausmas nusižudžiusiojo artimiesiems būna ypatingai stiprus ir sukelia daug kančios. Vienintelis būdas sumažinti sau ir kitiems šią kančią yra atskirti pagrįstą ir nepagrįstą kaltę, nekaltinti savęs dėl to, už ką tiesiogiai nesate atsakingi.
Jurgita Vaitkutė, asociacijos „Artimiems“ narė
Šaltinis: www.artimiems.lt
Parašykite komentarą