Ravas, griovys … upelis
Visos upės teka į jūras ar vandenynus ir nesustabdysi jų tekėjimo. Taip jau Dievulio surėdyta ir žmogui tik belieka priimti tokią tvarką. O jau kuo tas vandenėlis teka į tas jūras? Čia jau žmogui rankas Aukšiausiasis paliko atrištas. Galvokis patsai, žemės kirmine.
Va čia, mano brangieji, mintiju ašai, kad prasideda didieji žygiai ir nesusipratimai. Štai, kad ir mūsuose nūnai. Užvirė dideliausi aiškinimaisi, kuo Beržės upeliu vadinamas vandenėlis į Širvintą teka. Jei melioracijos grioveliu, vadinasi nebe upelis, o tiesiog vandenėlis čiurlena. Jei raveliu, tai gal ir upelis, o jei upelis, tai gal tada tą vandenėlį ir pasaugoti reikėtų, nešiukšlinti, neteršti, o švarų vandenėlį į upę Širvintą palydėti. Mintiju ašai ir pačiam galva suktis pradeda, kur čia šuo pakastas, kuo čia dabar tas nelaimingas upeliūkštis tiek daug dėmesio susilaukė.
Pirmiausia reikia prisiminti, kad Širvintos mūsų visų šviesiosios valdovės vietininkų leidimu turi patapti didžiule užsienietiškų šiukšlių išrūšiavimo vieta. Taip taip, galvoja apie mus visus, eilinius varguolius, valdovė skaisčiausioji: kur daugiausia įsigijame drapanėlių, nagi tuose iš užsienio atkeliaujančiuose lobynuose, skudurynais vadinamuose. Tai va, jau vienas rimtas argumentas, kad Širvintoms reikia to užsienio lobyno. Gal tarp tų atgabentų nebereikalingų šiukšlyčių rasim naują verslo gyslą. Juk Šniponių sąvartynas uždarytas, o juk dirbančiųjų ten netrūko. Tai va, dabar bus mūsuose ne kažkoks necivilizuotas, o puikiai sutvarkytas lobių ir kitų gėrybių paskirstymo punktas. Ir čia, mintiju ašai, reikės vandenėlio rankoms ir kojoms nusiplauti, o ir gėrybes prasiskalauti, kad nebekvepiančias namo parsineštume. Ir pasakyk, kad tokia mintis nėra puiki. Juk tai amžinas verslas. Seniai žinoma, kad kol vartojame, tol šiukšliname, o kol šiukšliname, tol turime darbo, vadinasi, Širvintose bedarbystė negrės, atvirkščiai, reikės atsivežti pagabos iš aplinkinių rajonų. Bet čia ir vėl reiks gerai pasverti, kurio kaimyno pagalbą priimti, o kurio atmesti. Va Ukmergė tiesė rankas į mūsų ligoninę, norėjo „suvalgyti“, kad mes neturėtume kur nuo ligų vaduotis, ačiū mūsų skaidriausiajai, apsaugojo. Tai va, darbo, mielieji mano besočiai kaimynai, šiukštu jums nematyti. Geriau mes su kokiais Molėtų ar Vilniaus rajono gyventojais rankomis sumušim.
Kitas dalykas, kuo tas upelis griovelyje iki valstybės lygmens pakilo ir niekaip nenusileidžia, mintijuos, ar tik nebus kokios aukso gyslos jame. O kodėl nepasvajojus? Jei jau taip svarbu darosi upelis čia ar tik ravelis, tai turi jis savo kainą, kitaip būtų tekėjęs ir niekam nerūpėjęs. Jaučiu, kad bus čia valdovės priešai nagus prikišę ir kokį sąmokslą suruošę. Ieško, verčia senus žemėlapius, upelio kryptį nustatinėja, uodžia, kurioje vietoje ir kada kas ką pakasė. Oi sakau, mielieji mano, turi jie čia savo užmačių ir neteks jų ilgai laukti.
Na, o galutinis ir, manau, neginčijamas argumentas už tokio upelio panaikinimą ir grioveliu pavadinimą, kad mes išgarsėsime ir tas garsas bus su priedais, kvepiantis, iš tolo žinos pravažiuojantys, kad čia šviesiosios ir kilniosios mūsų valdovės karalystė. Ir trauks čia link mūsų minių minios, kils vienas prie kito nauji įvairių kitų užsieniečiams nereikalingų dovanų rūšiavimo lobynai. Ir net, jei Dieve neduok, skaidriausioji mūsų kitur kur šviesti ir spindėti pradėtų, liktų amžiams jos prisiminimas mūsuose. Net jei ir mūsų neliktų ar upelis išdžiūtų, liks įamžintas mūsų valdovės skaidriausiosios atminimas ne paminklais kokiais, ne gatvių pavadinimais, o didingais statiniais ir veiklos mastais. Tik pagalvokit, mielieji mano, Širvintos galėtų tapti pasaulinio lygio aikštele, kurios sumanytoja ir palaimintoja buvo mums visiems žinoma ir matyta jos didenybė valdovė. Ačiū jai…
Tiesa, upeliu pradėjau, juo ir pabaigsiu savo mintijimus. Na, koks skirtumas jums, vienu daugiau ar mažiau. Svarbiausia, kad dėl mūsų visų stengiamasi, kad visiems gyvenimas geresnis būtų, kad visi laimingesni pasidarytų.
Jumis visais besirūpinantis Varpininkas
Parašykite komentarą