Šimtmečio projektai
Straipsnis buvo išspausdintas kovo 7 d. laikraščio „Širvis“ 9-ame šių metų numeryje
Nykus laikas toji žiema. Andai kaimuose žiemos vakarais žmogeliai nenuobodžiaudavo: verpdavo, ausdavo, plunksnas plėšydavo, virves vydavo ar kraiteles pindavo – vis darbo prasimanydavo. Susirinkdavo visi vienon trobon ir pirmyn. Ir darbus nudirba, ir gandus bei naujienas apšneka, ir kartu gražiai padainuoja. Pasakysiu jums, mielieji, taip: susirinkti ir dabar norisi, tik priežasties nebėra ir veikti nebėra ko, nebent alų be pabaigos plempinti. Dabar žiemą nauja mada atsirado – projektai. Parašo vienas gudresnis, nusiunčia atsakingai valdžiai, kad pritartų, pagirtų ir, svarbiausia, pinigėlių skirtų. O tada jau galima rinktis, pasikviesti kokių mėgstančių pakalbėti reikalo žinovų ir, gurkšnojant, ne alų, ne kavutę arba žolelių arbatą, vykdyti numatytą projektą. Kaip tikriausiai supratote, svarbiausia čia gauti pinigėlių. Kai turi pinigėlių, tai kiekvienas projektas slys lyg sviestu pateptas. Nors, jei esi gudrus ir išradingas, tai, mažai turėdamaspinigėlių, gali didingiausią, tiesiog šimtmečio projektą prasukti ir visus priversti iš nuostabos išsižioti. Taip, kaip įvyko mūsų slauname miestelyje. Kai valdovė mūsų skaidriausioji apskelbė Valstybės šimtmečio minėjimo planus, tai mane tiesiog nemiga užpuolė, vis gulėdavau atsimerkęs ir skaičiuodavau, skaičiuodavau be pabaigos, kiekgi tokia grandiozinė šventė kainuos ir iš kur neturtingas miestelio iždas tų lėšų paims? Ir nurimau tik prieš pat Vasario 16-ąją, kai valdovės dešinioji rankelė ir fantastiškojo ketverto garbioji narė viešai, per televiziją visai Lietuvai pareiškė, kad mūsų šventė kainuos tik du tūkstančius eurų. Kas gi čia per suma, sakykite man, mielieji? Juk tai smulkmena! Kaip kažkada sakė viena šou pasaulio pažiba, už tokius pinigus ji net iš lovos neliptų, ką jau kalbėti apie kažkokią veiklą. Tiesą sakant, ir dabar, šventei jau kadai praūžus, aš niekaip skaičiuoti nenustoju ir niekaip galų nesuvedu. Štai penkiasdešimties metrų ilgio vėliava. Juk nesiuvo josios valdovė iš kokios pigios kinų medvilnės. O tikras šilkas žinote, kiek kainuoja? Nežinote? Ir ašai nežinau, bet tikrai daug. Kviestinė žvaigždė už menką pinigėlį irgi nuo sparnuotųjų savo sūpynių nebūtų nulipusi ir miestelin atkeliavusi. O dar scena, kurioje jinai savo dainas dainavo, juk irgi nemenkai kainuoja, tiesa? O garsusis trispalvis, šimtakilograminis tortas? Jau vien už jį kokį tūkstantėlį reikėjo suploti, ne mažiau. Apie šimtą vėliavų jau net neužsimenu. Gal tame bažnytkaimyje kiekvienas jo gyventojas buvo įpareigotas po vėliavą nupirkti? Nežinau ir žinoti nenoriu. Bet valdovę ir jos ketvertą už tokį neregėto taupumo pavyzdį gerbiu. Gerbiu, bet ar tikiu? Tai jau kitas klausimas, reikalaujantis kitų pamintijimų ir paskaičiavimų.
Tai va, kai toks taupumas miestelyje vyrauja, vadinasi, laisvų pinigų tikrai atsiras. Nusprendžiau ir ašai eilinį kartą pilietiškumą pademonstruoti ir valdovei kokį projektėlį miestelėnų žiemos vakarams praskaidrinti pasiūlyti ir pačiam kokį pinigėlį užsidirbti. Bet užstrigau bekurdamas šimtmečio vertą projektą. Pradžioj mąsčiau vaikučių laisvalaikiu pasirūpinti ir kokį jaunųjų varpininkų būrelį įkurti. Bet nenoriu būti apšauktas plagiatoriumi. Juk toji pati valdovės dešinioji rankelė jau kuruoja jaunųjų violončelininkų sambūrį, dar ir pati jame didžiausio instrumento stygą pavirpina. Vadinasi, jauniesiems muzikantams skirtos lėšos jau įsavintos, man jų nebeliko. Kas dar tiktų? Bandykim senjorams ką nors pritaikyti. Tenai, užsieniuose, girdėjau, valdžia apmoka pensininkams, pavyzdžiui, erotinio masažo kursus. Ir labai teisingai daro, juk tokiame amžiuje tik masažas ir belieka, kaip prisiminimas to, kas buvo ir praėjo. Dar tenai tampa madingomis tamsos kavinės, kur lankytojai gali apmąstyti ir aptarti pasirengimą išėjimui į geresnį pasaulį. Ne, ne apie emigraciją kalbu, apie dausas. Reikia kalti geležį, kol karšta ir šimtmečio proga pateikti du projektus. Po masažo pamokėlės, maloniai nuvargę senjorai ir senjoros galės prisėsti atsipūsti užeigoje „Anapus nežinomybės“ ir aptarti ne tik praėjusį užsiėmimą, bet ir tolesnes perspektyvas, neišvengiamai nuvesiančias ten, anapus nežinomybės. Skubėkite užsirašyti, projektinių vietų skaičius labai ribotas. Iki pasimatymo kursuose.
Jūsų Varpininkas – šimtmečio idėjų generatorius ir moderatorius
Parašykite komentarą