Pasidalink per Facebook!

Helena Vaicekauskienė – tikra Širvintų krašto dukra, kilusi iš Virvyčių kaimo, gimusi eilinių kolūkiečių Stefanijos ir Prano Balsiūnų šeimoje. Mokėsi Musninkų vidurinėje mokykloje, ją baigusi, įstojo į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo geografijos ir fizinio lavinimo mokytojos specialybę. 1967 m. grįžo į gimtąją mokyklą ir dirbo septynerius metus. 1974 m. jauna mokytoja buvo paskirta Širvintų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Čia dirbdama pasireiškė kaip puiki užklasinio darbo organizatorė, įdomių renginių sumanytoja ir įkvėpėja. Ne kartą skatinta padėkos raštais, jai suteiktas LTSR švietimo žymūno vardas. 1985 m. H. Vaicekauskienė paskirta naujai įkurtos Širvintų II-osios vidurinės mokyklos direktore ir jai vadovavo beveik 30 metų. Ji yra Lietuvos olimpinės akademijos komiteto garbės narė, leidinio „Per sportą – į pilietinę kultūrą“ bendraautorė. Per 46 pedagoginio darbo metus pelnyta dešimtys apdovanojimų. Tarp jų – Didžiojo kunigaikščio Gedimino nominacija ir A. Vienuolio-Žukausko vardo Šaulių sąjungos premija už šaulių veiklos populiarinimą.

Tai tiek tos oficialios informacijos. Toliau – pokalbis su Širvintų krašto garbės piliete Mokytoja Helena Vaicekauskiene. Vadinu ponią Heleną mokytoja, nors ji nemokė nei manęs, nei mano dukters. Bet mokė daugelį kitų, puikiai vadovavo mokyklai. Todėl man ji visada liks Mokytoja iš didžiosios raidės.

– Mokytoja, pirmiausia banalus ir nuspėjamas, bet tikrai svarbus klausimas: ką Jums reiškia Garbės piliečio vardas?

– Šis garbingas titulas man buvo labai netikėtas, nesijaučiu esanti jo verta. Dirbau Rajono taryboje tada, kai garbės piliečio vardas buvo teikiamas monsinjorui kun. Č. Krivaičiui. Kokia tai buvo asmenybė! Gerai pažinojau V. Alekną, puikiai žinau M. Remienę. Ir šalia jų – aš… Tai įpareigojimas, bet kartu ir didelis džiaugsmas, pasididžiavimas. Juk mano kandidatūrą siūlė ir tvirtino savi, kraštiečiai, buvę mokiniai, bendradarbiai, kolegos. Jei mane pasiūlė, vadinasi, mokytojo profesija nėra taip jau nuvertinama ir negerbiama. Manau, kad būti mokytoju yra garbinga ir reikalinga. Prieš Garbės piliečio vardą man nublanksta visi apdovanojimai, nes tai yra saviškių įvertinimas.

– Kokie keliai Jus atvedė į mokytojo kelią?

– Į Vilniaus pedagoginį institutą mane nuvedė tada dar būsimas vyras Leonas (šypsosi mokytoja). Jis mane palydėjo, o pats išėjo į kariuomenę. Kalbant rimtai, aš norėjau būti šokėja. Atkalbėjo tėveliai, jiems šokėjos profesija atrodė nerimta, nepatikima. Paklausiau jų ir stojau į pedagoginį. Musninkų vidurinės mokytojai parodė labai gerą pavyzdį ir paskatino rinktis šį kelią. Beje, tais metais mokyklą baigė septyni abiturientai ir penki iš jų įstojo į aukštąją. Vadinasi, paruošimo lygis buvo tikrai aukštas. Niekada to nesigailėjau. Manau, kad mano misija buvo auginti žmogų.

– Jūs užauginote visą „Atžalyną“…

– Taip, „Atžalynas“… Mane paskyrė direktore, kai dar tebevyko statybos. Pirmiausia teko spręsti daug ūkinių, organizacinių klausimų, formuoti kolektyvą. Ir jis susiformavo tiesiog puikus! Ką reiškia vien tai, kad pas mus dirbo net septyni mokytojai vyrai, kai daugelyje mokyklų kolektyvai buvo absoliučiai moteriški. Ir kokie tie vyrai! Iniciatyvūs, kūrybingi, visada kupini idėjų, kurių nebijodavo išsakyti. Kaip sakoma, nepėsti. Žinoma, ir moterys neatsiliko. Stengėmės, kad mokykla būtų ta vieta, kurioje vaikai gali būti bet kuriuo metu, čia visada ras veiklos. Ir būdavo, ateidavo ir į namus, prašydamiesi į sporto salę, nes namie nėra ką veikti. Tekdavo eiti drauge. Kone visi mokytojai buvo puikūs savo srities specialistai, savo darbo fanatikai. Ne paslaptis – daugiausia prizininkų olimpiadose būdavo iš „Atžalyno“. Mokytojai džiaugdavosi mokinių pasiekimais ne mažiau už juos pačius. Eilę metų mokykla buvo sportiškiausia Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad mokykloje buvo labai nedidelė darbuotojų kaita. Per vadovavimo metus įsitikinau, kad gerą mokytoją reikia užauginti. Prisimenu ne vieną atvejį, kai atėjęs jaunas specialistas atrodydavo tiesiog beviltiškas, jau norėdavosi siūlyti keisti specialybę. O kažkuriuo momentu įvyksta lūžis, jaunas mokytojas atranda savo nišą ir tampa puikiu specialistu. Labai džiugu, kad po studijų į mokyklą grįžta buvę mokiniai, tokių irgi yra ne vienas. Aš pati gana anksti atsisakiau pamokų, nes pamačiau, kad dviejų darbų gerai nudirbti nepavyksta, juk administracinio, vadybinio darbo buvo pakankamai.

– Juk garsioji miesto mokyklų reforma labiausiai nuskriaudė būtent „Atžalyną“?

– Taip, iki šiol man liūdna prisiminus tą reformą. Ir dabar manau, kad tas vaiko blaškymas po kelias mokyklas neduoda nieko gero. Keletas metų pradinėje, keletas – pagrindinėje, galiausiai – gimnazija. Vos spėja apsiprasti vienur, jau laikas keliauti kitur – nieko gero iš tokios maišalynės. Iki reformos „Atžalyną“ baigė 20 abiturientų laidų – beveik tūkstantis mokinių.

(Mokytoja Helena rodo stiklinį kubą su įrašu: „Ačiū direktorei, užauginusiai „Atžalyną“).

– Jis padovanotas atsisveikinant su mokykla. Man ši dovana ne mažiau brangi nei Garbės piliečio vardas, nes tai kolektyvo įvertinimas. Atsisveikindama su mokykla aš sakiau: užauginau du vaikus ir „Atžalyną“. Nes ir šeima, ir darbas man buvo vienodai svarbūs.

– Darbas Jums buvo svarbus, bet priėmėte sprendimą trauktis. Kodėl?

– Tiesiog supratau, kad atėjo laikas. Sveikatos dar lyg ir užteko, bet metai bėga, sukiesi lyg voverė rate, reikia pagyventi ir sau. Mano apsisprendimas nustebino ir kolektyvą, ir šeimos narius, ir rajono vadovus. Džiaugiuosi, kad išėjome kartu su vyru, nes jei vienas eitų į darbą, o kitas ilgesingai rymotų prie lango, būtų nelabai gerai. Pusmetį mes tiesiog tinginiavome, ilsėjomės nuo visko, o paskui jau pradėjome ieškotis veiklos.

– Kad veiklos Jums netrūksta, jau supratau. Kai tarėmės dėl susitikimo, išgirdau, kad savaitė suplanuota, vyks nemažai renginių, teks pokalbį atidėti. Kuo užimtos jūsų dienos?

– Veiklos tikrai pakanka. Dalyvauju trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimuose. Šeštadieniais savanoriauju – vedu gydomąsias mankštas senjoroms „Atžalyno“ progimnazijos sporto salėje. Kadangi vasaras leidžiame Musninkuose, įsitraukėme į nuostabios tenykštės kultūros puoselėtojų bendruomenės „Spindulys“ veiklą. Ne tik dalyvaujame renginiuose, bet ir talkiname juos organizuojant. Jau keletą metų rašau projektus Sporto departamentui pagal programą „Sportuojanti bendruomenė“, gauname lėšų renginiams organizuoti. Atsirado laiko paskaityti ne tik specialiąją literatūrą. Atradau, kad yra parašyta gerų knygų. Įdomiausios, žinoma, apie jaunimo, moksleivių problemas.

– Dirbote daug, bet rasdavote laiko ir pomėgiams. Su vyru šokote Kultūros centro šokių kolektyve „Radasta“.

– Taip, ne veltui norėjau šokėja būti (juokiasi). Šokome dešimt metų, dabar jau tenka atsisakyti, sveikata nebeleidžia. Planuojame atsisveikinimo vakarėlį, išleisime poilsio patys save (juokiasi).

– Su vyru Leonu pragyvenote 48 metus. Kartu dirbote, kartu šokote, kartu auginote vaikus. Koks laimingos santuokos receptas?

– Neturiu tokio, nesijaučiu galinti žarstyti patarimus. Turėjau labai gražų savo tėvų pavyzdį. Jų šeima buvo labai darni. Užaugau su keturiais broliais. Niekada negirdėjome tėvų tarpusavio barnių, pakeltų balsų. Vienas į kitą jie kreipdavosi tik „jūs“, jokio tujinimo. Savo šeimoje stengiausi irgi laikytis pagarbos. To mokiau ir savo vaikus. Tikiuosi, pavyko.

Širvintų krašto garbės pilietė mokytoja Helena Vaicekauskienė sako: „Gyvenimas – dovana, o mano gyvenimo dovana – „Atžalynas““. Ačiū Jums, Mokytoja, už jo puoselėjimą.

Nuotraukos iš Helenos Vaicekauskienės asmeninio albumo

Helena Vaicekauskienė – tikra Širvintų krašto dukra, kilusi iš Virvyčių kaimo, gimusi eilinių kolūkiečių Stefanijos ir Prano Balsiūnų šeimoje. Mokėsi Musninkų vidurinėje mokykloje, ją baigusi, įstojo į tuometį Vilniaus pedagoginį...