Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 3 d. laikraščio „Širvis“  31-ame numeryje.

Jau su kokiu nekantrumu laukiau miesto šventės, tai net apsakyti nemoku. Šitiek reklamos, šitiek sujudimo, kur jau čia nekils noras švęsti. Pasižmonėsiu, galvojau sau, alučio pagurkšnosiu, gražios muzikos pasiklausysiu. Juk rajonas šitiek dainininkų ir muzikantų turi, kada juos ir beišgirsi, jei ne per miesto šventę. Juolab ir Pranė kelias savaites vis į repeticijas bėgiojo ir, kaip jie gražiai pasirodys, pasakojo. Viskas būtų buvę gerai, bet padariau kvailystę, pasikviečiau šventėn kolegą iš, ai, nesvarbu, kokios varpinės. Jis muzikos reikalus išmano, konservatorijos pusę kurso savo laiku pabaigė – specialistas.

Taigi Pranutė nuo pat ryto iškurnėjo parepetuoti paskutinį kartelį, o mes su kolega atėjome prieš pat vietos talentų pasirodymą. Nusipirkome alučio ir įsitaisėme pačiame priekyje, kad gerai girdėtume ir matytume. Ir ką jūs manote, užuot gyręs, svečias pradėjo pastabas žerti. Ir repertuaras jam prastai parinktas, ir profesionalaus vadovavimo nesimato, ir apranga nestilinga. Graudžios dainos atliekamos maršo ritmu, visi kolektyvai sujungti į kažkokį vergų chorą ir vienu balsu tas pačias dainas traukia. Ir neturėjau ko atsakyti – viskas tiesa. Nelabai ir man patiko, o ir valdovė, mačiau, su visa svita centriniu bulvaru vaikštinėjo, vietinių dainorėlių nesiklausė. Apskritai prie scenos ji priartėjo tik tada, kai estrados princas jai karališką puokštę įteikė. Matyt, jautė jos širdis, kad princas privalo valdovei pagarbą pareikšti. Viskas tobulai surežisuota (oi, ne taip pasakiau: viskas vyko spontaniškai).

Įspūdžiui pagerinti mudu su kolega dar alučio pagurkšnojom, tada aš ir supratau, kodėl valdovės vyras serenadai kažkokius meksikiečius su sombrerais atsivežė. Vietinių atlikėjų lygis netenkina valdoviškos ausies. (Įdomu, ar meksikiečiai iš pačios Meksikos iškviesti buvo, ar Lietuvoj jau pabėgėlių iš Lotynų Amerikos esama?) Kažin, kiekgi tie mariačiai, tarsi iš meksikietiško serialo pas mus nužengę, valdovišką kišenę palengvino? Ai, nesvarbu, kam čia svetimas išlaidas skaičiuoti, svarbu, kad smagu buvo. Tiesa, aš negirdėjau tų mariačių serenadų, nes niekas apie tokį pasirodymą iš anksto nepaskelbė. O be reikalo, žiūrovų tikrai netrūktų.

Ir šovė man tokia geniali mintis. Valdoviška šeima padarė gerą pradžią. Nė neabejoju, kad serenadų giedojimas po langais dabar taps populiariausia švenčių atrakcija. Nuo šiol po kiekvienu langu turės nuskambėti mažiausias (o galima ir didžiausias) koncertas. Skelbiu atranką į vietinį mariačių kolektyvą. Atranka bus griežta, pretendentai turi būti baigę vietinę meno mokyklą, pageidautina lojalaus mokytojo klasę. Meksikiečių kalba nebūtina, mūsų repertuaras bus patriotiškai lietuviškas. Užsakymų netrūks, nė neabejokit, vien Savivaldybės pastate kiek darbuotojų, jei ne kas antrą, tai kas trečią dieną tikrai reiks ten vykti. O kur dar kitos įstaigos ir privatūs užsakymai – dirbsim, t. y. koncertuosim išsijuosę. Kainos nesikandžios, bus diferenciacija, panašiai kaip televizijos pageidavimų koncerte. Jei sveikinam kelis solenizantus – pigiau, jei serenada individuali – kaina didesnė. Jei dainą parenkam mes, atlikėjai – pigiau, jei sumanysit kažko ypatingo, tai ir kaina išaugs. Viskas sąžininga. Viešumo netruks, prašysim, kad numatomus pasirodymus anonsuotų vietinė spauda. Atsilyginsime natūriniais mainais – pirma serenada bus spaudai, antroji – užsakovui.

Taigi, širdingai dėkoju mūsų valdovei skaidriausiajai ir josios vyrui mylimiausiajam už gerą idėją. Aš tiek pasiūlymų valdžiai jau pateikiau, pagaliau ir valdžia atsigręžė į mane. Žemai lenkiuosi.

Taigi, mielieji, matote, kad niekada nereikia nusiminti, visada atsiras išeitis. Atrodo, kad valdovės sukaktuvių netradicinis minėjimas padės man išspręsti savo problemas. Pirmyn į atrankas. Ir ruoškite užsakymus, laikas švęsti. Jei valdovai švenčia, kada užsimano, į darbo valandas nežiūri, tai galim ir mes švęsti, kada norim. Iki susitikimo po langais!

Jūsų Varpininkas – mariačių vadovas

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugpjūčio 3 d. laikraščio „Širvis“  31-ame numeryje. Jau su kokiu nekantrumu laukiau miesto šventės, tai net apsakyti nemoku. Šitiek reklamos, šitiek sujudimo, kur jau čia nekils noras švęsti....