Tarp vėlių ir gyvųjų pasaulių
Janina Pukienė
Netruks prabėgti savaitė ir visi trauksim į kapines – prisiminti mirusių artimųjų, mintyse pabūti su jais ir žvakių šviesoje atgaivinti gražiausius prisiminimus iš tų laikų, kada su jais susitikdavome čia ir dabar. Teigiama, o ir patys matome, kad Vėlinės yra masiškiausia metų šventė, nors linksmumo joje mažiausia. Tiesa, jaunimas noriai perima amerikietiško Helovino tradicijas ir nevengia tą vakarą pasilinksminimų ir kaukių. Kaip nelinksmai juokavo viena močiutė: „Bijau, kad mano anūkai, paklausti, kas yra moliūgas, tegalės pasakyti, kad tai žaliava Helovino kaukėms skaptuoti, o Vėlinės skirtos baruose pasiausti“. Gal nereikia taip imti į širdį: juokas ir ašaros dažnai žengia greta. O kur Vėlinių šventės šaknys ir pradžia?
Etnografai teigia, kad vėles lietuviai visada gerbdavo, o pačios šventės pradžia siekia dar pagonybės laikus. Ne tik lietuviai garbino vėles, jų atminimu rūpinosi ir kitos Europos šalys. Įdomiai tie papročiai persipina. Pasakojama, kad seniau po kapų lankymo ir maldų Vėlinių šventė būdavo baigiama ritualinėmis vaišėmis namuose arba kapinėse. Nepamirštant, žinoma, ir pačių vėlių. Nors paprotys rengti vaišes kapinėse ir laistyti kapus medumi ir vynu labiau paplitęs buvo slavų, graikų ir romanų tautose, Lietuvoj jis irgi gyvavo dar XIX-ame amžiuje. Šiandieną gal tik romai kapinėse vaišinasi. Vėlinių vaišėms būdavo ruošiama 12 patiekalų, stalas nuklojamas šienu, ant viršaus tiesiama balta staltiesė. Stalą nenukraustytą palikdavo per naktį, kad vėlės galėtų netrukdomos ateiti ir vaišintis. Kai kuriose vietovėse gyvavo paprotys padengus stalą išeiti, kad vėlės pirmos pasisotintų, tik tada, po deramo laiko tarpo, grįždavo ir prie stalo sėsdavo šeimyna. Beje, Vėlinių vaišių stalas būdavo neatsiejama tos dienos apeigų dalis. Įdomu tai, kad dabar tų vaišių papročių kaip ir negirdėti, bet lygiai taip pat ruošiama Kūčių vakarienė. Ar šios tradicijos anksčiau gyvavo vienos šalia kitų, ar Kūčių vakarienės tradicijos nukopijuotos nuo Vėlinių?
Kaip ir Kalėdų bei Velykų šventės, Vėlinės prasidedavo nuo apsišvarinimo. Prie stalo rinkdavosi švarūs, išsiprausę, po pirties. Kai kuriose vietovėse švarius marškinius pirtyje palikdavo ir vėlėms, kad ir jos namus lankytų švarios. Berods, apie Panevėžį vėlėms klodavo lovą, patiesdavo švarius marškinius ir melsdamiesi budėdavo prie patalo per naktį. Jei išgirsdavo kokį šnaresį ar bruzdesį, manydavo, kad tai vėlės vaikšto ir tuo džiaugdavosi.
Kokias Vėlines prisimenam mes? Vileikiškietė Janina Jankauskienė pasakoja, kad nuo vaikystės su močiute lapkričio 1-osios vakarą lankydavo kapus ir uždegdavo žvakes. Būtinai vakare, dieną niekas neidavo. O senelis, žiūrėdamas iš tolo į mirgančias žvakių ugneles, anūkams sakydavo, kad tenai mirusiųjų vėlės vaikščioja. Tą vakarą namie tvyrodavo rimtis, nesigirdėdavo juokų ir dainų. Nepatardavo vaikams sutemus į lauką eiti. Senelė laukdavo užeinant elgetų, jiems būdavo paruoštos vaišės ir aukos, už tai prašydavo pasimelsti už šeimos mirusiuosius. Kai kas Vėlinių proga specialiai elgetoms kepdavo duoną ir bandeles. Elgetos apsilankymas tokią dieną, kaip, beje, ir Kūčių vakarą, buvo laikoma sėkmės ženklu. Janina pasakoja girdėjusi, kad elgetos atsirado krikščionybės pradžioje. Buvę žyniai, kriviai ir vaidilos, kurie gyvendavo šventose vietose ir už atneštas aukas melsdavosi už mirusius ir gyvuosius, į bažnyčias nebuvo priimami, nebeturėjo kur prisiglausti, todėl vaikščiojo per žmones ir toliau atlikdami tą patį: už auką melsdavo dievų pagalbos. Jei tai tiesa, vadinasi, pirmieji elgetos buvo šventi žmonės, lietuvių gerbiami ir vertinami. Juk neretas apsikrikštijo ne laisva valia, buvo priverstas, jo pagarba dievams ir jų tarnams niekur nedingo. Todėl sulaukti namuose dievų tarno buvo didelis džiaugsmas ir garbė. Ta pagarba elgetoms išliko per ilgus amžius. Šiandien elgetų retai bepasitaiko ir jie, ko gero, nelabai linkę melstis už mirusiuosius, bet tradicijos dar šiek tiek gyvos.
Žvakių deginimas kapinėse prigijo vėliau. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, o degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiais.
Etnografai teigia, kad ilgiausiai senosios tradicijos gyvavo Dzūkijoj. Pakalbinau dvi dzūkes, mamą ir dukrą, bet jos sako, kad jų krašte Vėlinės buvo švenčiamos kaip ir šiandien, senųjų papročių jos nebeatsimena. Turbūt sunkoka šiandien rasti žmogų, žinantį apie senuosius papročius ir tradicijas.
Kodėl mirusiųjų pagerbimo šventei pasirinktas niūrus ruduo? Logika paprasta: rudenį miršta gamta, pasaulis grimzta į tamsą ir liūdesį. Tokiu laiku geriausia prisiminti išėjusius, paprašyti jų užtarimo ir pagalbos ten, anapus realybės.
Šiandieną dvi šventės yra glaudžiai susijusios. Tai lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena ir lapkričio 2-oji – Vėlinės. Kadangi Visų šventųjų diena yra nedarbo diena, tai ir kapines lankome per ją, nors vėles derėtų lankyti Vėlinių dieną arba jos išvakarėse, kaip darydavo ir mūsų seneliai. Nes šventiesiems nereikia mūsų maldų ir žvakių, jie patys padeda mums iš aukštybių. Todėl, turėdami galimybę, aplankykime vėles jų dieną, Vėlinių dieną.
Galima aiškinti, kad tas parodomasis kapų lankymas kartą per metus neturi prasmės, tai visuotinės mados padiktuotas paprotys. Bet ir tie, bambantys, kiekvieną rudenį traukia ten, kur ilsisi jų giminė, kur galima pagerbti savo šeimos išėjusius ir paprašyti jų pagalbos ir užtarimo. O gal padėti ir jiems: maldos žodžiu, žvakės šviesa, gėlės žiedu. Neužtrenkime durų tarp vėlių ir gyvųjų pasaulių. Kada nors visi susitiksime ten, anapus nežinomybės.
Parašykite komentarą