Pasidalink per Facebook!

Prisiminimai apie S. Jasiukevičienės seserį Oną Butėnienę.

Ta birželio 14-osios naktis

Tu ramiai sau miegot negalėjai.

Išvežė tave su mažu ryšulėliu

Ten, kur rankos nelaimėj tau nieks neišties.

Ne kartą maldavom mes Viešpatį Dievą

Ir atskrendančio paukščio aukštai iš rytų

Atneški žinutę – ar gyva dar sesė?

Kur dideliu skausmu paliko namus.

Nei rankos padavus, nei „Sudiev“ nepasakius

Išvykai tu, sesute, į šalį mirties

Po širdim tau spurdėjo gyvybė nauja.

Bet nieks negirdėjo jųdviejų raudų.

Sulaukei dukrytės Altajaus krašte,

O džiaugtis ja tiek trumpai tegalėjai.

Palikai ją mažytę šaltajam kape

Kur stūgauja Sibiro vėjai.

Grįžai į Tėvynę išalkus, basa

„Turtinga“ grįžai…

Parsivežei saują žemelės juodos

Nuo kapo mažytės dukrelės brangios.

Šiurpas perbėga kūnu, kai skaitai šias Skolastikos Jasiukevičienės eiles, skirtas sesutei Onai. Gimusi Žemaitijoje, gausioje šeimoje, kurioje buvo mokoma gerbti vyresniuosius, užjausti, padėti silpnesniems, pasidalinti turimu kąsniu, Ona tokia ir išliko ją pažinojusių atmintyje. Onos namuose buvo įprasta pagelbėti, priglausti pakeleivius, našlaičius. Štai kaimynystėje, mirus jaunam vyrui, kurio žmona pasimirė gimdydama, našlaitį prižiūrėjo sena močiutė. Silpna ji buvo, rankos drebėjo, regėjimas silpnas. Maudydama apšutino mažą kūdikėlį, neišgyventų mažutis. Apie šią nelaimę sužinojo Onos mama. Pati jau turėjo tada keturis vaikus, bet negalėjo leisti mažulėliui mirti. Parsinešė į savo namus. Gydė įvairiais tepalais, girdė žolelėmis. Pasveiko berniukas. Augo kartu su Onos broliais ir seserimis. Vaikams kas – lakstė, žaidė, praalkę atbėgdavo pas mamą ko nors užkąsti. O štai mama turėjo sukti galvą, kuo pamaitinti dvylika savų vaikų ir Juliuką. Užaugo sveikas, gražus Julius. Plungėje garsėjo kaip geriausias siuvėjas. Onos mama buvo žinoma kaip gimdymų pribuvėja. Ne visada gimdymai praeidavo sėkmingai: kai kada vaikelis silpnas, kai kada mama dar silpna ir negali pasirūpinti vaikeliu. Tada šių pareigų imdavosi Onos mama. Jos vaikai jau buvo įpratę, kad mama parneša kūdikėlių į namus. Kartą, kai pasakiusi, jog teks parsinešti mažą Titą paauginti, kol jo mama sustiprės, rado vaikus belaukiančius naujojo gyventojo ir pastačiusius prie vartų „bromą“. „Atvežei Titą, radai bromą pastatytą.“ – dainavo visas šeimos choras iš dvylikos „savų“ asmenų ir Juliaus. Mama buvo geros, jautrios širdies. Kai kiaulė atsivesdavo paršiukų, vieną būtinai atiduodavo sunkiausiai kaime gyvenančiai šeimai. Tokioje šeimoje augo vaikai. Ne visi išgyveno, keturis dar mažus teko palaidoti.

Jautri ir dosni buvo ir pati Ona. Tik likimas jos nepagailėjo. Tą lemtingą birželio 14-ą ją, besilaukiančią aštuntą mėnesį, stribai nepaisydami nei prašymų, nė neatsižvelgdami į Onos nėštumą, geležinkelio stotyje atskyrė nuo vyro Alfonso. Ona atsidūrė Altajaus krašte, o vyras Alfonsas Krasnojarske.

Geru žodžiu grįžusi į Lietuvą Ona minėjo rusę mokytoją, kuri, pamačiusi besilaukiančią Oną, ją pasiėmė pas save. „Tu ten mirsi.“ – sakė ji. Gimusi dukrytė buvo silpna, Ona ją globojo kaip galėjo. Tačiau patirtas stresas, prastas maistas padarė savo. Dukrytė, sulaukusi vos metukų, mirė. Po Stalino mirties vyrą paleido į Lietuvą. Apie tai sužinojusios Ona su kita lietuve sutarė bėgti į namus. Bilietus nusipirko, o jokių leidimo dokumentų neturėjo. Abi rizikavo, kad gali būti sučiuptos ir grąžintos atgal. Bet vis dėlto pasisekė. Patikrinę bilietus, traukinio palydovai suprato, jog moterys bėga, tačiau paleido jas ir netrukdė kelionės į Lietuvą.

Grįžusi Ona susitiko su vyru .Ilgokai gyveno Šešuolėliuose. Čia gimė keturios dukterys. Vyras dirbo veterinarijos gydytoju. Po kurio laiko Ona ir Alfonsas Butėnai persikėlė gyventi į Kabaldos kaimą. Pasistatė namus, Alfonsas ir toliau dirbo veterinarijos gydytoju. Tačiau pergyventi tremties baisumai niekada nepasimiršo. Butėnai savo kieme pasistatė aukštą tremtinių kryžių, prie kurio Ona visada sodindavo ir prižiūrėdavo gėles. Mirus vyrui, dukterys, gyvenančios Panevėžyje, pradėjo kalbinti mamą pas save. O pas kurią važiuoti? Gal pas dukterį mokytoją? Ne, geriau pas dukterį gydytoją, sveikata vis prastėja, jos pagalba bus reikalingesnė. Taip ir padarė. Išvyko tremtinė Ona pas dukteris, bet su savimi iš sodybos išsivežė ir tremtinių kryžių. Šis kryžius ją lydėjo iki pat gyvenimo pabaigos. Atgulė Onutė į Tėvynės žemelę, o apie ją ir jos gyvenimą byloja artimųjų prisiminimai ir tremtinio kryžius.

Prisiminimai apie S. Jasiukevičienės seserį Oną Butėnienę. Ta birželio 14-osios naktis Tu ramiai sau miegot negalėjai. Išvežė tave su mažu ryšulėliu Ten, kur rankos nelaimėj tau nieks neišties. Ne kartą...