Trys Leono Mlečkos gyvenimo aistros
Janina Pukienė
Straipsnis buvo išspausdintas vasario 1 d. laikraščio „Širvis“ 5-ame šių metų numeryje.
Seniai knietėjo pakalbinti širvintiškį laikrodžių meistrą Leoną Mlečką. Seniau Širvintose dirbo keli laikrodininkai ir darbo užtekdavo visiems. Šiandien Leonas likęs vienintelis. Kaipgi jam sekasi?
– Jūsų mažoje jaukioje dirbtuvėlėje tikra laikrodžių karalystė, jie kabo ant sienų, guli lentynose. Ir mažesni, ir didesni, ir seni, ir naujesni. Vadinasi, darbo pakanka?
– Jei darbo nebūtų, tai ir sėdėti čia nebūtų prasmės. Duonos kąsniui dar užsidirbu, bet sviestui jau nebelabai lieka.
– Kodėl būtent laikrodininkas? Ar ši profesija domino, ar tiesiog taip išėjo?
– Nuo mažens buvau knibčius, vis knietėjo kažką ardyti, taisyti, lituoti. Laikrodininkystė man labai tiko ir patiko, tad ėjau to sąmoningai mokytis.
– Įsigijote profesiją ir grįžote į gimtąsias Širvintas?
– Baigus mokslus technikume, laukė tarnyba kariuomenėje. Kai grįžau, teko beveik metus važinėti dirbti Ukmergėn, gimtinėje nebuvo vietos. Vos vieta atsirado, grįžau į Širvintas. Nuo 1983 metų čia ir darbuojuos.
– Ilgai dirbot ne vienas…
– Taip, kai pradėjau čia dirbti, mes buvome penkiese. Ir darbo visiems pakako, ir uždirbdavome tikrai neblogai, skųstis nebuvo kuo. Netgi, sakyčiau, darbo per daug buvo, reikėjo ir šeštadienį, ir sekmadienį pasėdėti. Jaunam tai nelabai patiko – jokio laisvalaikio, jokių panelių…
– Tai kaip žmoną pavyko susirasti?
– Žmona irgi laikrodininkė buvo, atėjo pas mus praktikos atlikti. Taip 1985 m. ir „susipraktikavome“ (juokiasi Leonas). Užauginome du sūnus, turime ir trejų metų anūkę. Ir valdišką butą dar spėjau gauti iki santvarkos keitimosi.
– Permainos Lietuvoje atsiliepė ir jūsų darbui?
– Taip, po Nepriklausomybės daug kas keitėsi. Įmonės „Buitinė technika“, kuriai mes priklausėme, nebeliko, pradėjome dirbti individualiai, patalpas teko nuomotis. 1995 m. įsikūriau autobusų stoties patalpose. Kurį laiką dirbo ir kiti buvę kolegos, bet ilgainiui likau vienas. Darbo sumažėjo, atsirado pigių laikrodžių, kurių taisyti neverta. Tiesa, dabar ir vėl žmonės perka daugiau gerų laikrodžių, todėl ir taisyti dažniau tenka. Jau trejetą metų dirbu čia, Vilniaus gatvėje, priešais Širvintų seniūnijos pastatą. Atvirai sakau – būčiau jaunesnis ir sveikesnis, traukčiau Europon sotesnės duonos ieškoti. Deja, tai jau ne man…
– Kitokios veiklos neieškojote?
– Dirbu tą, ką sugebu. Kiekvienas turi dirbti savo darbą, tada ir gyvensim gerai. Aš nesiimu to, ko nemoku ir kitiems nepatariu.
– Žinau, kad mokate nemažai darbų. Reikalui esant ir akinius pataisytumėte. Mano pažįstami sako, jei norėtume kitokio laikrodžio – kreipkitės į Leoną, meistras pasiūlys ką nors įdomaus. Ir patarimą gerą duos – nemokamai. Jūsų dirbtuvėlės sienas puošia ne tik laikrodžiai, bet ir nuotraukos. Kodėl?
– Fotografija – mano antroji aistra. Fotoaparatas visada su manimi, nes niekada nežinai, kada „pagausi gerą kadrą“. Mokykloje net ir mokytojai nesibardavo, jei pamokos metu atsistodavau padaryti nuotraukos. Visi žinojo mano pomėgį.
– Bet fotografo specialybės nesirinkote?
– Nes nenorėjau gyvenimo praleisti štampuodamas pasines ar kitokias trafaretines nuotraukas. Aš norėjau fotografuoti tai, ką noriu, ir taip, kaip noriu. Tą ir darau iki šiol. Teko padirbėti vestuvėse, bet dabar tuo nebeužsiimu.
– Leonai, esate tikras Širvintų metraštininkas. Jūsų nuotraukose užfiksuoti pastatai, kurių nebėra, seni medžiai, jau pamirštos vietos. Ir dar ežerai. O kokie čia ežerai?
– Čia Alionių ežeras, čia Žindulių, o štai čia – Kiauklių.
L. Mlečkos nuotrauka
– Aplankėt visus rajono ežerus?
– Esu užkietėjęs žvejys. O čia jau mano trečioji gyvenimo aistra. Teko ne viename ežere pažvejoti. O fotoaparatas visada su manimi. Nors dabar ir telefonais galima tikrai kokybiškų nuotraukų padaryti. Nuotraukose ne tik užburiantys vaizdai, bet ir žmonės. Štai sūnus su žmona, o čia mažoji anūkėlė. Yra ir mano paties nuotraukų su įspūdingu laimikiu. Esu pagavęs keletą „monstrų“. Sūnus pasistengė įamžinti.
– O sūnūs paveldėjo tėvo pomėgius?
– Vyresnysis neblogai fotografuoja, pažvejoti irgi mėgsta. Jaunėlis prie vandens tik karštą dieną išsimaudyti nueis. Žvejybai jis visiškai abejingas.
– Minėjote, kad emigracija Jūsų negąsdintų. O sūnūs ne emigravo?
– Dėkui Dievui, sūnūs Lietuvoje. Jie turi gerus darbus, viskas sekasi, labai tuo džiaugiuosi. Tiesa, vyriausiasis dirba danų įmonėje. Vadovai kalbina jį keltis Danijon, siūlo geras perspektyvas. Spręsti jiems, bet būtų liūdna, jei išvažiuotų, anūkėlę retai bematytume.
– Grįžkime prie Jūsų pomėgių. Per šitiek metų dar randate ką Širvintose fotografuoti?
– Randu ir visada rasiu. Tą pačią vietą kiek befotografuotum, vienodų nuotraukų nebus.
Leonas parodo dvi nuotraukas kaip pavyzdį. Išties, net nepasakytum, kad čia ta pati vieta – vaizdas visiškai skirtingas.
Laimingas žmogus tasai Leonas Mlečka, nes jo gyvenimą lydi trys aistros: laikrodžiai, fotografija ir žvejyba. Tegul taip ir būna visada.
Parašykite komentarą