…Šiandien šventė! Vos pabudau po pietų miego, mama vis skubino, kad nepavėluotume, praustis ir rengtis. Drabužiai buvo paruošti iš anksto: balti marškinėliai ir raudonos kelnės, mano mėgstamiausios. Kad vykstame į šventę, supratau ir iš to, kad tėtis taip pat puošėsi, rengėsi baltai, mama taipogi vilkosi baltą suknelę, netgi sesutė, kuri dar nekalba, buvo papuošta baltai. Jaučiausi labai iškilmingai. Šventė yra šventė. O kokia šventė – nežinojau. Sulipome į automobilį ir išvažiavome. Kelias buvo tolimas, tad automobilyje paklausiau, kur važiuojame? Tėtis atsakė, kad į sostinę Vilnių, kur bus daug tokių pasipuošusių žmonių su gėlėmis, vėliavomis ir visi jie sustos į vieną eilę, susikibs rankomis ir bus mūsų daug, ir mes visi kartu būsim drąsūs, ir taip padėsime savo kaimynams. Nelabai man buvo aišku, kas ir kaip, tačiau jaučiau, kad iš tiesų bus šventė. Mama dar pasakojo man, kad, jei esi draugiškas, rūpestingas, atsakingas, turi padėti draugui, kuriam būna sunku, arba kai jam reikalinga pagalba. Mes dabar ir vykstame padėti savo draugams. „Smagu, – galvojau aš, – ir aš jau galėsiu padėti, nors man tik ketveri“.

O, štai ir Vilnius, mūsų sostinė. Patinka man šitas didelis miestas, aukšti namai, plačios gatvės, daug automobilių. O jų iš tikrųjų netrūko, net greitai važiuoti nebeišėjo. Teko ir sustoti ir palaukti, o kur ta šventė vyks? Vis važiuojam ir važiuojam, jau ir namai pasibaigė, prasidėjo laukai, miškai. Bet mama man paaiškino, kad tai bus kitokia šventė, mes sustosime pakelėje, kur bus daug tokių pačių žmonių kaip mes ir sudarysime vieną ilgą grandinę, nuo Gedimino pilies iki draugų, kuriems šiuo metu sunku ir reikalinga pagalba, sienos. Ir štai tėtis sustabdė automobilį, išlipome iš jo, ir iš tikrųjų šalia jau buvo daug baltai apsirengusių žmonių: vieni laikė gėles, kiti vėliavas, dar kiti balionus, bet visi laimingi, besišypsantys, atrodė visi draugiški. Pro šalį vis važiavo ir važiavo automobiliai, birbė niekaip nemažėjanti motociklų kolona, o mes mojavome pravažiuojantiems, o jie mums, danguje skrido daugybė parasparnių (tik pamačiusi sužinojau, kas tai per daiktas), oro balionų. Mačiau, kad mama braukė ašaras, tėtis šypsojosi, o sesė ant jo rankų mojavo rankute ir sakė: „Ate! Ate!“. Po to visi susikabinome rankomis ir pasidarėme kaip vienas ilgas siūlas. Tėveliai giedojo Lietuvos himną, paskui dainavo nelietuviškai, o mes vis stovėjome susikabinę. Galiausiai visi garsiai kažką sušuko ir pasileidome rankas. Nesupratau, kur tas draugas buvo, kuriam reikia pagalbos, kaip mes jam padėjom, bet jaučiau, kad padėjom, kad šventė įvyko. Paskui dar ilgai mojavome grįžtančioms mašinoms, sustojusiems žmonėms, gavau net dovanų – balionų. Pagaliau ir mes patraukėme namo, ilgai teko važiuoti, net naktis užklupo, bet aš juk vykau iš šventės, aš juk padėjau savo draugui, kurio nepažįstu, nemačiau, bet padėjau…

Gal taip, o gal ir visai kitaip mažoji akcijos „Laisvės kelias“ dalyvė prisimins ar supras, kas įvyko rugpjūčio 23-iąją kelyje link Medininkų pasienio punkto. Kelyje link Baltarusijos, kurios tauta kovoja už laisvę, už teisę ir galimybę laisvai rinktis savo valstybės ateitį, jiems atstovausiantį vadovą. Mes, lietuviai, jau trisdešimt vienerius metus gyvename laisvėje, patys sprendžiame savo šalies likimą ir jį kuriame, o kaimynai baltarusiai to daryti vis dar negali. Smagu, kad tokiose situacijose esame vieningi, kad mokame ir galime ištiesti pagalbos ranką silpnesniam. Smagu, kad neužmiršome, kaip svarbu būti padrąsinančiu ir palaikančiu draugu (kaip mums buvo Islandija), sakančiu, kad jūs ne vieni, kad jūs einate teisingu keliu, kad mes jus palaikysime. Smagu, kad trisdešimt vienerių metų istorija su Baltijos keliu mumyse neišblėso, o ją sugebėjome perduoti naujai užaugusiai, laisvos Lietuvos jaunajai kartai.

Stovint vienoje eilėje su bendraminčiais, rodos, išgaravo visi pykčiai, nesutarimai, pavydas, o ir vykstant pirmyn į akciją ar grįžtant atgalios, pakili nuotaika tvyrojo aplinkui: niekas neskubėjo, nepypseno, nelenkė, visi vieningai ir draugiškai iš lėto grįžo į kasdienius savo gyvenimus.
Labai norisi tikėti, kad ta pakili nuotaika, ta vienybės dvasia persidavė ir kaimynams baltarusiams, nepaisydama sienų ar režimo grasinimų. Gera buvo matyti tokį didelį mūsų palaikymą tiems, kurie šiandien kovoja už savo laisvę. Už Lietuvą ir Baltarusiją – „Žyve Belarus“.

Nuotraukos autorės

…Šiandien šventė! Vos pabudau po pietų miego, mama vis skubino, kad nepavėluotume, praustis ir rengtis. Drabužiai buvo paruošti iš anksto: balti marškinėliai ir raudonos kelnės, mano mėgstamiausios. Kad vykstame į...