Užjūrio mįslės
Anądien miniau mįslę. Anokia ten ta ir mįslė, bet galvą laužyti reikėjo ne vieną dieną, pasidalinsiu savo įžvalgomis ir galvosūkiu su jumis, mielieji.
Sužinojau iš savo oficialiai neoficialaus informacijos šaltinio Pranciškos, kuri nežinia iš kur viską žino ir supranta, mielai dalinasi ir mielai pasūdo, kad būtų „skanesnės“ josios naujienos. Taigi, sužinojau, kad mūsų šlovingoji ir skaisčiausioji valdovė išvyko į užsienį, o kad nebūtų liūdna kelionėje visą kaimo kapelą pasiėmė ir dar vyrą po sparneliu priglaudė. Žodžiu, valdovė iš Širvintų emigravo.
Ėmiausi mintyti ašai ir taip susigraudinau, taip susinervinau, kad net šlakelį išlenkiau, kad ant dūšios kiek palengvėtų. Tik nemanykite, kad samanės ar kokio kito ugninio vandnens, tik širdes darbą gerinančių lašų. Ašai jau senokai nevartoju, nebent tik per šventes ar ypatingomis progomis, o tų progų retokai būna, nes maniškė aršiai viską kontroliuoja, tai ir lieka tik širdies lašais nervą marinti.
Nedėkingieji, prasčiokai, žiopliai paskutiniai, burnojau galvoje, kur matyta, kad, taip ant Lietuvos šauniai nubalsavę ir išsirinkę savo valdovę iš pirmo karto, taip greitai ją pirvertėme emigruoti arba kitaip sakant išvarėm lauk, į užsienį. Velniai žino kas, mislijau, negi antrai kadencijai perrinkta valdovė atlyginimą mažesnį gaus dirbdama tą patį darbą, kad jau reikia į Airiją uždarbiauti vykti. Taigi tereiktų vieną žodelį pasakyti ir suneštų, suvežtų, susiųstų jajai aukų mieli Širvintų krašto žmonės. Juk jei visi balsuotojai po 10 euriukų susimestų, jau kiek gautųsi, o jei dar ir daugiau, tai mintiju, tikrai ne ką mažiau gautųsi, nei tame užsienyje. Bet turėtume savo vos ne šventąją namie, Širvintose. Žinoma, jinai neprapuls tame užsienyje, pradžioje gal bus nesaldu, bet įsibėgės ir parodys iš kokio molio jinai nudrėbta. Kam galvojate tą kapelą, tokią visapusiškai apdovanotą, įvertintą, per visokias nominacijas petrauktą kartu pasiėmė? Ogi, kad bent gyvenimo pradžiai kiek užsidirbti padėtų. Taip sakant, ranka ranką plauna. Širvintose apdovanota, tai užsienyje turi būti atidirbta. Gerai dar, kad saviškį valdovės šeimos galvą pasiėmė, bus bent jau palaikymas, toks šioks ramstis, o ir šeimos vertybes puoselėja stačiai, nepalieka vienas kito nei laimėje, nei varge. Gražu.
Ale mintijau ašai ir toiau neikaip nesueina man tie galai, ko gi tame užjūry laimės ieškoti, negi jau mes nusibodome valdovei, negi jinai jau uodžia kitur geresnio gyvenimo. Gal, sakau, ir ten kokie rinkimai organizuojami, ir kaip toje pasakoje, kurią dažnai savo anūkui sekdavau, kad paskui jis labai aktyvus žvejys patapo norėdamas auskinę žuvelę sugauti, nebenori mūsų valdovė būti Širvintų valdove, nori dabar jinai užjūrio kraliene patapti. Vaje vaje, o kaip mes, mažutėliai, kaip mes be josios gyvensim? Turbūt mūsų problemėlė čia jau bus.
Kuo toliau miškan malkų, tuo įdomiau darėsi, gerai, kad be tos Pranciškos yra ant svieto daugiau protingų žmonių. Su vienu pasilabinau, su kitu atsilabinau ir ėmėsi man aiškiau darytis, ir vaizdelis dėliotis: ne kitaip juk čia yra, tiesiog mūsų valdovė vykdo eilinę akciją, mumis besirūpindama, šviesiausioji labų dienų iš Širvintų nuvežė lietuvaičiams, kartu ir versliuką užkūrė Kaziuko jomarku pavadinusi. Užsidirbs kapelija naujoms armoškėms ar skripkai kokiai, na gal dar sijonui liks. Bet ir vėl manajai žilai galvai neaiškumas, tai kiek ten tų širvintiškių tame valdovės lankytame miestely buvo, negi kokiam zarasiškiui ar plungiškiui, o gal ir vilniečiui, mūsų labos dienos svarbios esti? O valdovė nuvyko tik šiaip sau, jokios naudos rajonui neparvežė, nė draugystės sutarties kokios, kad ir mes galėtume nuvykti, arba, jei atvykę pas mus, savo pinigines paplonintų. Čia vėl kaip kitoj pasakoj: ir ašai ten buvo, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…
Tfu, kad tave kur devynios, kur tie mano širdies lašai, ne kitaip gaunasi.
Stipria širdimi besididžiuojantis (nes tiek lašų išmaukta) Jūsų Varpininkas
Parašykite komentarą