Pasidalink per Facebook!

Lietuvoje pamažu įsibėgėja globos namų pertvarka, kuria siekiama, kad kuo mažiau vaikų augtų institucijose ir galbūt apskritai ateityje tokių įstaigų nebeliktų. Tačiau, pasirodo, viena priežasčių, iš dalies stabdančių šią pertvarką, yra pačių globos namų darbuotojų nenoras ką nors keisti, kylantis dėl ateities nežinios ir baimės prarasti darbą. Tačiau esama ir puikių pavyzdžių, kaip vaikų globos įstaigos geba susidoroti su pertvarkos keliamais iššūkiais. Vienas jų – Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai, kurių direktorę Viktoriją Grežėnienę ir kalbiname.

Eidama į pokalbį su Jumis įsivaizdavau, jog einu į kūdikių namus, o priėjusi prie pastato pamačiau iškabą, skelbiančią, jog čia – sutrikusio vystymosi kūdikių namai. Gal galėtumėte paaiškinti šį nesutapimą?

Pavadinimas neatitinka realybės. Čia yra tiesiog Vilniaus kūdikių namai, jie – vieninteliai visoje Vilniaus apskrityje. Mūsų kūdikių namuose auga tiek sveiki, tiek turintys negalią vaikai, ir sveikų vaikų yra gerokai daugiau. Galbūt sąvoka „sutrikusio vystymosi“ įstaigos pavadinime yra todėl, kad ji pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai. Kita vertus, vaikui augant ne šeimoje, bet globos ar kūdikių namuose, jo raida pradeda atsilikti, dažnai ji nėra tokia, kokia galėtų būti šeimoje…

Prieš keletą metų tapote šios įstaigos vadove. Ar ir anksčiau teko darbuotis panašioje srityje?

Ne. Iš tiesų aš net nemaniau, kad kada nors dirbsiu tokioje įstaigoje. Man, atėjusiai iš visiškai kitokio, verslo pasaulio, tai buvo absoliučiai nauja ir labai pakeitė mano pačios vertybes. Kartais, kai žmonės skundžiasi, kad jiems blogai, aš siūlau užeiti į mūsų kūdikių namus, kur jie galėtų suprasti, jog jų problemos nieko vertos.

Teko girdėti, kad iki Jums tampant Vilniaus kūdikių namų direktore, čia dėjosi ir nelabai gerų dalykų…

Nenorėčiau kalbėti apie dalykus, kurie čia buvo prieš man ateinant. Tačiau galiu pasakyti, kad šiandien mūsų kūdikių namuose vaikais iš tiesų yra labai gerai rūpinamasi, esu dėl to visiškai rami. Taip pat įrengtos stebėjimo kameros grupėse ir miegamuosiuose. Tai tiek vaikų apsauga, tiek darbuotojų apsauga nuo galimo šmeižto.

Prieš ateidama čia dirbti galvojau apie tris dalykus. Kad reikėtų įrengti stebėjimo kameras, pakrikštyti čia esančius vaikus bei sukurti tokią atmosferą, kad žmonės į darbą eitų su šypsena, kadangi nuo darbuotojų geros nuotaikos labai priklauso tai, kaip jie elgiasi su vaikais. Taigi stengiuosi sukurti tokias sąlygas darbuotojams – kad čia jie jaustųsi ramūs ir galėtų visiškai susitelkti į vaikus.

Su kokiomis didžiausiomis problemomis, skauduliais susiduriate savo darbe?

Labai skaudu dėl neigiamo požiūrio viešojoje erdvėje, kad esą globos namų darbuotojai „gyvena“ iš šių vaikų, gauna atlyginimus. Tačiau paprastai taip kalba žmonės, kurie pas mus niekada nėra buvę, nėra matę, „pačiupinėję“ pačių vaikų. Todėl aš visą laiką kviečiu žmones pas mus ateiti. Jei kam nors dėl kažko neramu, neaišku ar kyla klausimų – mūsų durys visada atviros, visada rasiu tam laiko. Tačiau tie susiformavusios nuomonės „šleifai“ iš praeities vis dėlto „velkasi“, o tu vis bandai ir bandai juos „nukirpti“, parodyti, kad mes iš tiesų mylime vaikus, jais rūpinamės. Tačiau, kaip žinoma, visiems geras nebūsi, visiems to neįrodysi, nors gal ir nereikia to įrodinėti. O tie, kurie nori sužinoti, kokie mes esame iš tikrųjų, yra visada laukiami.

Kita vertus, kai pradėjau čia dirbti, sužinojau, jog esama labai daug gerų žmonių ir labai daug gražaus jaunimo. Taigi apie problemas, negatyvą aš pati stengiuosi negalvoti ir daugiau ieškau pozityvo bei bandau įžvelgti gerus dalykus.

Kaip žvelgiate į prasidėjusią globos namų pertvarką?

Mūsų kūdikių namų darbuotojai labai palaiko šią iniciatyvą. Mes apie tai daug kalbame, ir tiek aš pati, tiek kiti manome, jog vaikai neturėtų augti institucijoje, kad ir kokie geri žmonės joje dirbtų, kiek skirtų savo meilės, dėmesio ir šilumos. Nes tai vis dėlto nėra namai. Mes visi tai suvokiame ir pritariame vaikų globos namų pertvarkai. Tik gaila, kad šis procesas buvo pradėtas nuo kūdikių namų personalo šmeižimo, ir tai labiausiai žeidė. Ne kartą kėliau klausimą, ar čia tyčia pasirinkta tokia strategija – apšmeižti kūdikių namus. Kas yra kūdikių namai? Juk mes neišeiname į miestą ir nesusirankiojame ten esančių vaikų. Kūdikių namai yra vykdytojai, o jei jie blogai dirba – bauskite direktorių. Toks tendencingas kūdikių namų šmeižimas labai demotyvavo, buvo tikrai gaila darbuotojų, kurie dirbo iš visos širdies. Laimė, kad situacija jau tapo ramesnė, problema sprendžiama iš esmės, valstybiniu lygiu, neieškant kaltų. Ir tai džiugina. Mes taip pat siūlėme, nuo ko reikėtų tai pradėti, ką padaryti.

Papasakokite apie tai konkrečiau.

Visų pirma tai reikėjo pradėti daryti daug anksčiau. Ir ne nuo globos ar kūdikių namų dergimo, bet rengti profesionalius globėjus, pas kuriuos vaikas, paimtas iš šeimos, galėtų laikinai apsistoti. Labai džiugu, kad Vilniaus savivaldybėje kalbant apie globos namų pertvarką tikrai vyksta realūs darbai. Taip pat klausiama ir mūsų nuomonės, tariamasi su mumis.

Teko girdėti, kad vaikų globos namų, ypač esančių provincijoje, darbuotojus ši pertvarka gąsdina, jie jos nenori, nes nėra tam pasirengę, bijo prarasti savo darbo vietas. O kaip jūs konkrečiai tam ruošiatės ar esate pasiruošę?

Vilniaus kūdikių namai tikrai jau yra visiškai pasiruošę pertvarkai. Mes jau turime licencijas ir „atokvėpio“, ir „dienos centro“ paslaugoms, kurios skirtos neįgaliems vaikams, augantiems šeimose. Nuo kovo mėnesio jau teikiame ankstyvosios reabilitacijos paslaugas tokiems vaikučiams. O „atokvėpio“ paslaugos reiškia, kad vaiką, turintį sunkią negalią, jo tėvai pas mus galės palikti iki 2 mėnesių per metus, norėdami pailsėti ar išvažiuoti atostogų. Dienos centras jau bus atidarytas nuo 2016 m. vasario 1 d.

Vadinasi, Vilniaus kūdikių namai pamažu perorganizuojami į daugiafunkcinį centrą…

Iš tiesų taip. Be to, planuojame, kad mūsų kūdikių namuose gyventų iki 30-ties vaikų, o šiandien jų yra 67 (pagal normatyvus jų gali būti 100). Ir tie vaikai tikrai turėtų sunkias negalias, dėl ko profesionalūs globėjai negalėtų jų prižiūrėti, kadangi čia jau reikalinga medicininė priežiūra. Taigi, sumažėjus vaikų skaičiui mūsų kūdikių namuose, galėtume labiau orientuotis ir specializuotis visapusiškos ir kompleksinės pagalbos šeimai, auginančiai neįgalų vaiką, srityje.

Todėl mes esame visiškai ramūs ir ne tik turime sugalvoję, kaip viską pertvarkyti, tačiau jau turime ir visus reikiamus dokumentus.

Ar tai, kaip reorganizuoti kūdikių namus, sugalvojote patys, ar tai buvo „nuleista ir viršaus“?

Tą sumanėme patys, galvodami, kaip panaudoti žmogiškuosius savo įstaigos išteklius, nes čia iš tiesų sutelkti profesionalai. Taigi, kai mūsų vaikai miega, tada mes po truputį teikiame paslaugas į išorę. Aišku, taip, kad nenukentėtų mūsų vaikai. Tačiau vėliau, kai sumažės vaikų, mes labiau orientuosimės į kitas paslaugas.

Minėjote, kad Jūsų vadovaujamuose Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose šiuo metu gyvena 67 vaikai. Kodėl ne visas šimtas? Ar tai – dėl gimstamumo sumažėjimo, o gal dėl kitų, pozityvesnių tendencijų?

Labai paspartėjo įvaikinimo procesas. Taip pat dalis vaikų grįžta atgal į šeimas.

Vadinasi, jei vaikas patenka į kūdikių namus, dar nereiškia, jog tolesnis jo likimas – globa ar įvaikinimas arba globos namai, o egzistuoja galimybė sugrįžti ir į savo biologinę šeimą?

Iš tiesų vaiko, paimto iš šeimos, buvimo laikas kūdikių namuose nėra neribotas. Tarkime, Vilniaus miesto savivaldybėje kas trys mėnesiai vyksta peržiūros, kuriose dalyvauja kūdikių namų darbuotojai, socialiniai darbuotojai, vaiko teisių apsaugos darbuotojai ir vaiko tėvai. Yra žiūrima, ar jie savo vaiką lanko, ar juo domisi, ar vykdo įsipareigojimus. Jei tėvai savo vaikui domisi, tačiau nėra pasirengę jo grąžinimui, buvimas kūdikių namuose jam pratęsiamas dar tris mėnesius. Šis procesas gali trukti iki metų laiko. Iš tiesų būna, kad vaiko tėvai „pasitaiso“.

Kokios šiandieninės tendencijos kalbant apie įvaikinimą ar globą – ar didėja skaičius žmonių, norinčių įsivaikinti ar globoti Jūsų įstaigos auklėtinius?

Iš tiesų tendencijos yra džiuginančios. Iki 2015 m. į mūsų kūdikių namus kasmet patekdavo ir iš jų išeidavo apie 30 procentų. O šiemet atvyko 37, o išvyko 57 vaikai. 16 jų buvo įvaikinti, 18 tapo globotiniais, o likusieji grįžo į biologines šeimas.

Vadinasi, visuomenės požiūris į globą ar įvaikinimą keičiasi teigiama linkme?

Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Tačiau noriu pateikti porą labai gražių pavyzdžių. Mes visada esame labai atviri, turime daugiau nei 40 savanorių. Taigi keletas savanorių savanoriaudami nusprendė į savo šeimas priimti mūsų globojamų vaikučių.

Ką konkrečiai kūdikių namuose atlieka savanoriai?

Jie tiesiog žaidžia su vaikais, padeda juos išnešti į lauką ir parnešti atgal. Tik gaila, kad žmonės dažniausiai savanoriauti gali tik savaitgaliais, todėl labai reikėtų tą galinčių daryti ir darbo dienomis.

Kokie žmonės dažniausiai savanoriauja – galbūt tai jaunimas? Ir kaip jie jus susiranda?

Savanoriauja labai įvairūs žmonės, o apie mus jie sužino tiesiog vieni iš kitų. Mes nieko oficialiai neskelbiame – tai eina iš lūpų į lūpas. Tačiau aš visada raginu, kad tapti savanoriu reikėtų tik tikrai apsisprendus. Iš pradžių reikėtų keletą kartų ateiti pas mus, pabūti su vaikais ir suprasti, ar to tikrai nori, nes tikroji pagalba prasideda tik po trečio ar ketvirto karto, kada vaikai ir darbuotojai pradeda pažinti savanorį bei juo pasitikėti.

Kaip galvojate, ar įmanoma pasiekti, kad Lietuvoje apskritai nebeliktų kūdikių namų? Juk esama šalių, kur tokių įstaigų nebėra.

Sunku pasakyti. Tačiau man teko lankytis Gruzijoje, kur pertvarka jau seniai prasidėjusi, ir ten likę vieninteliai kūdikių namai visoje šalyje, kur gyvena vaikai, turintys tikrai labai sunkias negalias.

Kaip pavyko to pasiekti? Gal dėl mentaliteto skirtumų?

Lygiai taip pat – kuriant šeimynas, dienos centrus. Tik ten viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Aš labai norėčiau, kad visi vaikai augtų šeimose, turėtų mamas ir tėčius. Taigi, kalbant apie Lietuvą, viliuosi, kad tai po truputį bus įgyvendinta. Procesas jau vyksta, tačiau neįmanoma jo įgyvendinti per mėnesį ar du. Tačiau, kaip minėjau, mes, kūdikių namų darbuotojai, tam pritariame.

Kalbėjosi Jurga Žiugždienė

Lietuvoje pamažu įsibėgėja globos namų pertvarka, kuria siekiama, kad kuo mažiau vaikų augtų institucijose ir galbūt apskritai ateityje tokių įstaigų nebeliktų. Tačiau, pasirodo, viena priežasčių, iš dalies stabdančių šią pertvarką,...