Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 27 d. laikraščio „Širvis“  30-ame numeryje.

Prisiminiau seną anekdotą. Žmona priekaištauja vyrui: „Jeigu ne tu, tai mes būtume ideali pora.“ Nesuprantat, kuo čia dėtas anekdotas? Nes lygiai taip pat tikina ir mūsų valdovė skaidriausioji. Sukvietė ji neseniai meno žmonių sambūrį. Tokį slaptą, lyg kokių masonų susiėjimą. Nei žiniasklaidai, nei Tarybos nariams neleido nė viena ausim pasiklausyti, apie ką bus kalbama ir diskutuojama. Oi, atleiskite, nusikalbėjau. Ten, kur yra valdovė, jokių diskusijų būti negali. Solinis pasirodymas, kaip sako meno žmonės. Na, dar pritariamuoju balsu galima prisidėti, mano jaunystės laikais pasakytų „paturavoti“. Taip jau mūsų krašte tapo įprasta. Kas bando savo balsą parodyti, tam prilipdomos svetimos rankos (dar gerai, kad ne galva!) ir toks fotomontažas į viešumą paleidžiamas. Jei nesuprantat apie ką kalbu, vadinasi, neskaitot „Varnalėšų istorijų“. Ir gerai darot, tik tiek galiu pasakyti.

Bet aš čia nukrypau į šoną. Taigi – vakaras, meno žmonių susibūrimas ir valdovės solinis numeris. Numerio esmė – menas rajone klestėtų ir valdžia puikiai gyventų, jei nebūtų bendruomenių. Nes bendruomenes reikia išlaikyti, joms pinigėlių duoti ir jų išlaidas, ir įvairiausius įgeidžius apmokėti. Jei viso šito nereiktų daryti, tai viskas čia tiesiog klestėtų ir visiems rojus žemėje būtų. Na, apie rojų mūsų žemėje jau buvo kalbėta, nesikartosiu. Bet su tomis bendruomenėmis man visai nebeaišku. Juk mes visi – bendruomenės. Per Tarybos posėdį pati valdovė pripažino, kad reikėtų užsakyti 17 000 raktų, tiek, kiek rajone gyventojų, kad kiekvienas bendruomenės narys turėtų savąjį ir galėtų atsirakinti bendruomenės namus. Negi valdovė norėjo pasakyti, kad rajonas gyvuotų pasakiškai, jei jame nebūtų… gyventojų, t. y. mūsų su jumis? Na, visai kaip mano minėtame anekdote: jei ne gyventojai, tai rajonas būtų idealus ir klestintis. Kažkodėl tai girdint, pradeda kilti mintys apie tremtį ir Sibirą. Ar jau laikas džiūvėsius ruošti? Įdomu, visas bendruomenes iš rajono iškeldins, ar vieną kitą, pritarančio vokalo partiją atliekančią, paliks karaliauti kartu su likusia valdžia? Gal tai nujaučiant ir opozicionierių kojos dreba, kaip pasakojama tose, jau minėtose „Varnalėšų istorijose“? Tiesą sakant man ne tik kojos dreba, jau visas virpu nuo tokių perspektyvų. Nors aš gal ir tremtyje neprapulčiau, rasčiau ten varpinę kokią ir kviesčiau liaudį kilti į aukštybes. Bet širdį skauda ne dėl savęs, skaudu dėl paniekintų bendruomenių, taigi, dėl mūsų visų.

Nuo šitų tremties perspektyvų visai galvelė susisuko, nebesuprantu nieko. Štai Administracijos vedlė pasakoja, kokius didžius darbus dirba ir kaip sunku tai daryti, nes mažiausiai dvidešimt metų nieko nebuvo daryta, tik imamos paskolos. Dabar valdovė su visa svita turi ir darbus daryti, ir skolas senas atiduoti – visai gyvenimo nebėr. O kalti dėl visko, aišku, buvusieji. Ir dar purvasklaida, kas be ko. Tai va, aš niekaip negaliu suvokti: jei buvusieji nieko nedarė, tai kam ėmė tas smaugiančias paskolas? Tai kur jie tuos pinigus padėjo?! Jeigu jie skolinosi ir nieko nedarė, tai kaip dabartinė valdžia gali nesiskolinti, didžius darbus daryti ir dar senas skolas atiduoti? Gal, sakau, jie rado tas nieko nedarusiųjų sukauptas paskolas ir jas sėkmingai naudoja? Kaip manot jūs, mielieji, gal jums šita abra kadabra aiškiau atrodo? Paaiškinkit tuomet ir man, susipainiojusiam bendruomenės nariui, labai lauksiu.

Tai tokios tokelės šiandien mūsų padangėje. Laikykitės, mielieji, vienybėje jėga. Valdovė turi suprasti, kad valdžia tik tada valdžia, kai turi kam savo galią rodyti. Be mūsų, bendruomenių, nereiks nei valdžios, nei valdovės. Patikėkit. Iki kitos savaitės

                              Jūsų bendruomeninis Varpininkas

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 27 d. laikraščio „Širvis“  30-ame numeryje. Prisiminiau seną anekdotą. Žmona priekaištauja vyrui: „Jeigu ne tu, tai mes būtume ideali pora.“ Nesuprantat, kuo čia dėtas anekdotas? Nes...