Pasidalink per Facebook!

Po ilgokai trukusio karantino ir savanoriško savęs įkalinimo namuose, galų gale aš pasiryžau iškišti savo nosį į viešumą. Vaikštinėju sau po gimtąsias Širvintas ir atsistebėti negaliu, kokios jos išgražėjusios, atjaunėjusios, sublizgėjusios. Ilgokai užtrukusios statybos eina į pabaigą, apkasų sumažėjo, atsirado veikiantys, tikiuosi ne vienerius metus, mūsų akis džiuginantys fontanai. Susimąsčiusi pereinu per pėsčiųjų tiltą. Kiek triukšmo dėl jo kilo, kiek ginčų ir visokių priekaištų vieni kitiems svaidė valdantieji ir opozicija, o jis sau stovi ramus ir jam galvos nesopa, kas apie jį ką galvoja. Perėjus netrumpą tiltelį, pakliūvu į puikų pliažą. Sakyčiau, nė kiek ne prastesnį nei sostinėje, kuriame neseniai lankiausi. Manyčiau, gal net ir geresnį, nes gaivinančio vandens čia iki soties ir vaizduotės įveiklinti nereikia, aikštukė mažiesiems, tinklinio erdvė jaunimui, terasa pasisėdėjimui. Užsukau į barą, pasiėmiau kavos, kad ranka, laikanti telefoną, nepavargtų fiksuoti vaizdų. O gal prireiks, jei mūsų valdžiažmogiai nuspręstų vėl šalyje karantiną įvest ir mus įkalinti „degtukų dėžutėse“. Įsikelsiu vaizdelį į televizorių, sėdėsiu ant savo nutrinto krėslo, gersiu kavą ir, žiūrėdama į vaizdo įrašą, jausiuosi lyg vaikštinėčiau numylėto miesto gatvėmis, numylėtos upės pakrante…

Grįžtu atgal ir užsuku į turgų. Va pagaliau radau vietelę, kuri nesikeičia metų metus. Net ant dūšios gera paliko, kad ne viskas dar pasikeitę. Tik prekeiviai sako, esą neilgai jau taip bus. Jie girdėję, kad ir ši stagnacijos paliesta vietovė netrukus pasikeis, ir net straipsnyje skaitę, kad valdovė mūsų skaidriausioji, kovodama su pačiu pačiausiu konservatorių atstovu, dantimis ir nagais išplėšė turgui teisę į naują ir šviesesnį rytojų. Dar turgaus darbuotojai minėję, kad tas opozicionierius, net konstitucija mosuodamas, mūsų valdovei neleidęs turgaus liesti ir liepęs palikti kaip yra, bet ji, pasitelkusi savo guvų protą ir puikią, nepakartojamą, nenugalimą komandą, rašytiniu žodžiu per savo valdomą laikraštuką, per savo valdomą žurnalistą įrodė, kad bus taip, kaip ji nusprendė. Iš tiesų, ką gi tas vienas žmogelis gali su tuo savo vienu balsu Taryboje padaryti, ogi nieko. Bet jo kažkodėl valdantieji bijo. Baimindamiesi skundų, suskubo kreiptis į visas instancijas klausdami, ar nėra atėjęs ant jųjų koks skundas dėl turgaus atnaujinimo projekto. Pasirodo, nėra, nei raštu, nei žodžiu niekas jokio skundo nepateikė. Bet rašo tame straipsnyje, jei ir nepateikė, tai dar nereiškia, kad nepateiks ir apie visus savo nuveiktus žygius dėl nepateikto skundo išdėstė straipsnyje. Manau, dėl viso pikto, apsisaugodama, jei dar neparašė, tai kad ir noras nekiltų parašyti.

Įdomūs tie valdžios žmonės, matyt, prieš rinkimus paranoidinės apraiškos suaktyvėja. Betgi rinkimai neamžinai trunka, tuoj praeis ir viskas stosis į savo vėžias. O iki rinkimų kviečiu visus pasidžiaugti tikrai atjaunėjusiu mūsų senu miestu. Va valdžia jau rengia liepos 21–25 dienomis ypatingai Širvintų 545 metų sukaktį paminėti. Kaip jie patys rašo: „…ir iškilmingai, ir kultūringai, ir aktyviai, ir linksmai.“ Manau, verta pamatyti, kuo gi dar mūsų išradingosios ponios mus gali nustebinti. Mane vis dar sugeba nustebinti.

Štai žiūriu, straipsnis parašytas apie globėjų dieną tame vieninteliame teisingame laikraštukyje, kurį jau šiandien ne kartą vis paminėjau. Nuotraukos šventinės, kaip supratau, medelius sodino. Įprasta tapo mūsų rajone medelius sodinti. Žiū, bendroje nuotraukoje veidai matyti. Įdomu ne tai, kad matyti, stebina tai, kad vienoje nuotraukoje baisiausi oponentai kartu ir neištrinti.

Kas gi supras tą valdžią. Negi ne tik pandemijos sąlygos sušvelnėjo, bet ir cenzūrą nuo savo valdomo laikraštuko nuėmė. Prasitrinu akis, ogi tiesa. Jokių nutrintų veidų, jokio „fotošopo“. Nežinau, kas nutiko, kas apvertė mintis mūsų valdžios galvelėse, bet tas kažkas vertas medalio, jei ne šimtmečio, tai dešimtmečio tikrai. Tikiuosi pamatyti, kaip tas didvyris bus apdovanotas visų akivaizdoje miesto gimtadienio šventės ceremonijos metu. Eilinis žmogus be ypatingų antgamtinių galių valdovės minčių paveikti neįstengtų.

Iki susitikimo, brangieji, puotoje?!

Po ilgokai trukusio karantino ir savanoriško savęs įkalinimo namuose, galų gale aš pasiryžau iškišti savo nosį į viešumą. Vaikštinėju sau po gimtąsias Širvintas ir atsistebėti negaliu, kokios jos išgražėjusios, atjaunėjusios,...